Ir vis dėlto dukros ryžtas, griežtas, bet mylintis požiūris ir kasdienis skatinimas eiti „per skausmą“ tapo raktu į stebuklą – moteris, kuriai buvo prognozuotas sunkus likimas, šiandien pati vaikšto po 6 kilometrus per dieną ir džiaugiasi gyvenimu.
Leonardos dukra: „Tai buvo žaibiška, agresyvi koronaviruso forma“
Diana pasakoja, kad pirmiausia koronavirusu susirgo ji ir jos vyras, kai šalyje siautė didžioji koronaviruso banga. Tuo metu jie buvo namuose, saviizoliavosi, o mama, rodos, dar nesirgo.
„Pastebėjau, kad mamos kvėpavimas pasidarė visiškai kitoks. Paklausiau jos: „Mama, ar tau nėra blogai?“ Ji atsakė, kad viskas gerai, bet man atrodė kitaip“, – prisimena moteris.
Sunerimusi ji paskambino šeimos gydytojai ir pasiteiravo, ką tokiu atveju daryti: „Gydytoja nežinojo, kad mes su vyru jau sergame ir esame saviizoliacijoje. Ji patarė kviesti greitąją, nes mama turi lėtinių ligų.“
Atvykus medikams. Dianos mamos temperatūra jau buvo pakilusi iki 38 laipsnių, todėl moteris iš karto buvo išvežta į ligoninę.
Ten medikai nustatė plaučių uždegimą, o netrukus, blogėjant būklei, Leonardą pervežė į specializuotą koronaviruso ligoninę.
„Gydytojai sakė, kad viskas vyko labai greitai, išsivystė sepsis. Tai buvo žaibiška, agresyvi koronaviruso forma“, – pasakoja Diana.
Devynios dienos komos
Po kelių dienų Diana sulaukė sunkiausios žinios – jos mama paniro į komą.
„Mama komoje išbuvo devynias dienas. Buvo labai baisu, nes niekas negalėjo pasakyti, ar ji pabus“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi ji.
Devynios dienos komos atnešė daug iššūkių – tiek fizinių, tiek psichologinių. Leonarda prabudo visai pasikeitusi: veido pusė buvo aptirpusi, akis užkritusi, ji nesugebėjo nei atsisėsti, nei pavalgyti pati.
„Reikėjo mamą maitinti specialiu maistu, ji ypatingai sunkiai vaikščiojo, net nueiti į tualetą buvo didžiulis išbandymas. Parsivežus ją į namus, reikėjo funkcinės lovos“, – prisimena Diana.
Moteris neslepia, kad visas gijimo ir atsistatymo procesas buvo ilgas ir alinantis.
„Reikėjo labai daug pastangų, motyvacijos ir net susipykimų. Kiekvieną dieną mamai kartojau: „Tu turi didžiuotis, kad pakilai iš komos“. Tai buvo pagrindinė mintis, kuria bandžiau ją vesti pirmyn“, – sako ji.
Ragino mamą kuo daugiau judėti
Diana pripažįsta, jog artimieji dažnai daro klaidą – ligoniui suteikia per daug lengvatų.
„Jiems norisi viską paduoti, atnešti, bet aš to nedariau. Gydytojai ir neurologas aiškiai pasakė: „Jeigu mama pati nepradės judėti, ji liks „daržovė“. Buvo ir mąstymo, ir atminties, ir kalbos sutrikimų. Ji pati nerašė, valgė rankomis, be įrankių“, – pažymi ji.
Būdavo akimirkų, kai Leonarda gulėdama lovoje vis prašydavo dukros ką nors atnešti:
„Aš jai sakydavau: „Mama, kelkis, eik pati, judėk“. O ji turėdavo milijoną priežasčių, kodėl negali – skauda koją, skauda nugarą. Bet aš ją skatindavau judėti per skausmą bent po truputį. Kitaip nebūtų atsistatymo.“
Diana pabrėžia, kad be pagalbos pradžioje neišsiversi – reikia padėti atsisėsti, palaikyti pirmuosius žingsnius, masažuoti, daryti mankštas:
„Tačiau labai svarbu neperimti visko – jei padarysi už žmogų, tai bus meškos paslauga. Judėjimas ir pastangos turi būti jo pačio.“
Pamažu atgautas savarankiškumas
Dianos mama pradėjo sveikti po truputį – iš pradžių galėjo nueiti tik iki virtuvės, o vėliau dukros tikslas buvo, kad ji pati išeitų į terasą. Iš pradžių ją tekdavo išvežti į lauką su neįgaliojo vežimėliu, nes jėgų nebuvo, o namas ir terasa nebuvo pritaikyti.
Diana nuolat skatino mamą, įtikinėdama, kad ji pati gali išeiti pakvėpuoti tyru oru. Pamažu mama pradėjo judėti savarankiškai: nuo terasos iki kiemo, vėliau iki tvoros, vis sulaukdama mažų, aiškių tikslų, pavyzdžiui, nueiti pažiūrėti, ką pasodino kaimynai.
Didelę įtaką turėjo ir Leonardos sūnaus parvežtos šiaurietiškos lazdos: „Su jomis mama drąsiau žengė pirmuosius žingsnius ir ilgino atstumus. Dabar ji kasdien nueina po du kartus po 3 km – iš viso 6 km, turi savo maršrutą ir laiką, o net lyjant laukia prie lango, kol baigsis lietus, kad galėtų išeiti.“
Šiuo metu mamos sveikata geresnė nei prieš koronavirusą – atsistatė tiek fizinė, tiek protinė būklė. Kadangi Diana yra logopedė ir specialioji pedagogė, ji dirbo su mama ir protinės veiklos srityje:
„Mama skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius, lavina atmintį ir net mintinai skaičiuoja kainas ar sprendžia uždavinius. Nors tai užtrunka, mama tai daro labai noriai.“
Patarimai kitiems, susiduriantiems su panašiais išgyvenimais
Diana pabrėžia, kad vienas svarbiausių dalykų – suprasti žmogų ir padėti, bet nepadaryti visko už jį.
Net kai mama skundėsi skausmu ar dejuodavo, moteris stengėsi nukreipti mintis teigiama linkme:
„Kai ji sakydavo, kad skauda, vis primindavau: „Mama, nekalbėk taip, didžiuokis, kad pakilai iš komos ir esi gyva“.
Kasdien ji klausdavo, ar mama pagyrė gėles ar nusišypsojo joms, siekdama, kad būtų kuo daugiau pozityvių minčių. Diana tikina: „Gera nuotaika ir vidinis džiaugsmas labai padeda sveikstant.“
Diana įrodė, kad net po agresyvaus koronaviruso poveikio ir ilgos komos su artimųjų pagalba, atkaklumu ir pozityvumu galima atgauti savarankiškumą ir pilną gyvenimo džiaugsmą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
