Iš Mažeikių kilusi Sonata sako, kad šiuo metu gyvenimas tęsiasi toliau, nors tikina, kad jis tapo išskirtas į dvi dalis – į gyvenimą iki nelaimės ir po jos. Sūnaus 2015 metais netekusi moteris atvira – klausimų liks visam laikui, tačiau, tikėtina, kad atsakymų į juos ji taip ir nesulauks.
Minima nelaimė, kurios metu gyvi sudegė net trys vyrai, įvyko 10 kilometrų nuo Upsalos miesto esančioje žvyro kasykloje ir akmenų skaldykloje.
Nė vieno atsakymo
Grįždama mintimis į 2015-uosius metus, Sonata sako, kad tuo metu ji teikdama grožio paslaugas dirbo Škotijoje ir Airijoje. Baigęs mokslus Klaipėdos valstybinėje kolegijoje ir įgijęs anglų kalbos filologijos specialybę, Sonatos sūnus Robertas niekaip negalėjo rasti darbo.
Vieninteliai pasiūlymai, kurie buvo susiję su baigtais mokslais, neviliojo, kadangi tektų mesti gyvenimą mieste ir vykti į kaimą dirbti anglų kalbos mokytoju.
„Galiausiai sūnus buvo išvykęs dirbti ir į Vokietiją, dirbo Rietavo urėdijoje su dokumentais. Tuo metu jo draugas Ramūnas jau buvo anksčiau dirbęs Švedijoje, teigė, kad ten viskas gerai, alga mokama, o ir iki tol dar nebuvo tekę gyventi jokiame vagonėlyje.
Taip Robertas nusprendė išvykti į Švediją dirbti kartu. Apskritai nei vienas mano vaikų nebijo darbo, važiuoja, dirba, nėra išlaikomi valstybės. Iš jos niekada nieko neprašėme, vaikus auginome taip, kad turi užsidirbti patys“, – pasakoja apie tvirtą sūnaus charakterį pašnekovė.
Viskas atrodė lyg ir gerai iki akimirkos, kuomet išvykę lietuviai pamatė, kokiomis sąlygomis jiems teks gyventi. Pasak Sonatos, vagonėlis, kuriame buvo apgyvendintas jos sūnus ir kiti atvykę dirbti vyrai, buvo toli gražu galimas įvardinti kaip tinkamas gyventi.
„Tas vagonėlis buvo paprastas konteineris, kuris buvo išregistruotas iš Danijos 2015 metų pavasarį kaip metalo laužas. Tikėtina, kad švedų įmonė jį parsivežė pas save, sudėjo kelis baldus, lovas, kurios buvo paremtos neaišku kuo ir skirtas apgyvendinti atvykusius dirbti darbuotojus.
Visgi, esmė tokia, kad prieš atvykdami jie buvo sutarę, kad tokiame vagonėlyje negyvens, nes jie nėra kažkokie asocialūs, kurie galėtų taip gyventi, na ir švedų kompanija jiems buvo pažadėjusi, kad jie tikrai jame negyvens ir jiems bus surasta normali gyvenamoji vieta.
Be to, kuomet jie grįžo iš atostogų, vaikinai buvo apgyvendinti tame mieste, kur dirbo, bet netrukus, savaitės gale jiems buvo pasakyta, kad turi sugrįžti pagyventi į tą vagonėlį, kol jiems bus surasta nuolatinė gyvenamoji vieta. Situacija buvo tokia“, – pasakoja Sonata.
Nors praėjo aštuoneri metai nuo žinios apie sūnaus žūtį, S. Radavičienė sako, kad susitaikyti su netektimi vis dar sunku, kadangi kiekvieną kartą varstant teismo duris, tenka viską išgyventi iš naujo:
„Aišku, dabar apie tai galiu ramiau, lengviau kalbėti. Geriu vaistus. Susidėjo ne tik žūtis, tačiau ir begalė daug kitų dalykų. Ir tai, kad apie nelaimę mums niekas nepranešė, kol Ramūno mamai niekaip nepavyko prisiskambinti sūnui ir vyresnis jos sūnus, gyvenęs Švedijoje, išsiaiškino, kas nutiko, ir tai, kad būdama įvykio vietoje turėjau pati rinkti savo sūnaus palaikus. Tris kartus kvietėme policiją, kad ši juos surinktų, negavome jokių atsakymų, nieko.“
Be to, atvykus į tyrimo vietą teko susidurti ir su dar daugiau klaustukų, išklausius liudininko parodymus, kuris, kaip teigė pats, išsigelbėjo iš liepsnojančio vagonėlio:
„Su juo irgi įdomu, nes atrodo, kad jo net nebūtų buvę tame vagonėlyje, kadangi nei apdegęs, nei ką. Jis sakė, kad matė liepsną, ėjo gesinti, tačiau iki vandens vien 10 minučių kelio. Jo pirštai buvo juodi, tad, kad bandė gesinti, gal ir teisybė. Gal ten koks aliejus užsiplieskė ir gavosi dar didesnis sprogimas, visko gali būti. Faktas tik tas, kad likęs gyvas ir galėjęs užgesinti gaisrą jis neturėjo tam jokios galimybės, nes nebuvo su kuo jo gesinti.“
Sonata atvira – tuo metu ieškant teisybės buvo skaudu atsimušti į sieną, kuomet apie įvykį neinformavo nei Lietuvos žiniasklaida, nei pagelbėjo kitos šalies institucijos:
„Lietuvoje tai niekam nerūpėjo, asmeniškai susidūrę tuo įsitikinome. Praėjome visas Lietuvos institucijas, ministerijas prašydami teisinės pagalbos, o ne pinigų ar paramos. Jos nesulaukėme iš niekur, išskyrus tik Darbo inspekciją, kuri buvo pradėjusi tyrimą ir išsamiai viską ištyrė.
Žinoma, ji tyrimą atliko tik mūsų Lietuvos įstatymų ribose, o kas lietė švedus, nieko negalėjo pasakyti. Tyrimo išvadose buvo viena aišku, kad apgyvendinimas nebuvo tinkamas.“
Ieško teisybės
Šiuo metu pašnekovė sako, kad laukia dar vieno teismo, kuriame byla bus nagrinėjama pagal Švedijos įstatymus.
Sonata pasakoja, kad kaip atsakovo, anksčiau tyrime dalyvavusios lietuvių įmonės, per kurią vaikinai ir išvyko į Švediją, atsisakė, kadangi ši su švedais buvo sudariusi sutartį, kurioje aiškiai nurodyta, kad už jaunuolių apgyvendinimą yra atsakingi švedai, o ne lietuviai.
„Mažeikių teismas buvo priteisęs mums susimokėti švedų kompanijai išlaidas advokatui, tačiau mes padavėme bylą į Aukščiausiąjį teismą ir jis išaiškino, kad tyrimui reikia taikyti Švedijos teises dėl apgyvendinimo. Tad dabar laukiame teismo, nes byla yra grąžinta atgal į Mažeikius ir bus pradėta nagrinėti iš naujo“, – sako Sonata.
Moteris teigia, kad iki šiol išlieka daugybė neatsakytų klausimų ir neteisybės. Nežinią kelia ir faktas, kad po įvykusios tragedijos nelaimės vietoje nebuvo atliktas joks tyrimas. Be to, S. Radavičienė sako, kad šiuo metu taip pat yra padavusi į Švedijos prokuratūrą pareiškimą, kad šie pradėtų baudžiamą bylą švedams dėl netinkamų apgyvendinimo sąlygų:
„Švedijoje yra labai griežti įstatymai, griežtesni nei Lietuvoje. Suteikiant apgyvendinimą elektra išvedžiota turi būti tik sertifikuoto asmens ar įmonės, viskas privalo būti dokumentuota. Namuose turi būti gesintuvai, dūmų detektoriai ir daug kitų dalykų, kurių įmonė nesilaikė. Tai policijos visai nebuvo tirta.“
Pasiteiravus, ar teko sulaukti atsakymo dėl pateikto pareiškimo, pašnekovė teigia, kad per didelius vargus ir bandymus prisiskambinti jai pavyko susisiekti su atsakingais asmenimis, tačiau ir čia netrūko absurdiškų situacijų.
„Sakė, kad pareiškimo neturi, nors aš jį asmeniškai nuvežiau į prokuratūrą. Galiausiai kažkaip pavyko jį rasti, o atsakymą gavau tokį, kad tyrimas nebus pradėtas, policija savo nuomonės nekeis, nes pagal Švedijos įstatymus yra praėję per daug laiko. Teikiant pareiškimą aiškiai nurodžiau Švedijos baudžiamojo kodekso terminus, kuriuose teigiama, kad galima tirti iki 10 metų.
Atsakymo laiškas buvo parašytas kaip šešerių metų vaiko, kad sprendimą galiu skųsti aukštesnei instancijai, tačiau nei adreso, nei įmonės pavadinimo nebuvo nurodyta, tik, kad galima skųsti per tą patį tinklapį. Eilinį kartą tyrimas nebuvo pradėtas“, – neslepia apmaudo sūnaus netekusi mama.
