Šią nerimą keliančią hipotezę savo naujoje knygoje „Countdown“ (liet. atvirkštinis laikmatis) aprašė epidemiologė Shanna Swan. Knygoje pateikiama daugybė įrodymų, kad vakaruose gyvenančių vyrų pagaminamas spermatozoidų kiekis per mažiau nei keturis dešimtmečius sumažėjo daugiau nei 50 proc.
Tai reiškia, kad dabar vyrai pagamina vidutiniškai perpus mažiau spermatozoidų nei jų seneliai. Jeigu ši tendencija toliau tęsis, nuo 2060 m. vyrų vaisingumas gali arba labai sumažėti, arba visiškai išnykti.
Tokios prognozės šokiruoja, bet jas patvirtina vis daugiau atsirandančių įrodymų apie reprodukcijos anomalijas ir mažėjantį žmonių bei laukinių gyvūnų vaisingumą visame pasaulyje.
Yra sunku pasakyti ar ši tendencija tęsis, ir, jeigu taip nutiks, ar tai galėtų nulemti mūsų išnykimą. Tačiau aišku yra tai, kad viena pagrindinių šios problemos priežasčių yra kasdien mus supančios cheminės medžiagos. Taigi, siekiant apsaugoti žmonių ir gyvūnijos reprodukcinius gebėjimus, prireiks griežtesnio šių medžiagų naudojimo reglamentavimo.
Mažėjantis spermatozoidų skaičius
Tyrimai, rodantys, kad žmonių pagaminamų spermatozoidų kiekis mažėja, nėra naujiena. Pirmą kartą ši problema pasaulinio dėmesio susilaukė paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tada skeptikai aršiai kritikavo spermatozoidų skaičiavimo metodų neatitikimus, siekdami paneigti šių tyrimų išvadas.
Tačiau 2017 m., atsižvelgus į šiuos neatitikimus ir atlikus išsamų tyrimą, paaiškėjo, kad Vakaruose gyvenančių vyrų gaminamų spermatozoidų skaičius nuo 1973 m. iki 2011 m. sumažėjo 50–60 proc., vidutiniškai 1–2 proc. per metus. Tai ir yra tas „atvirkštinis laikmatis“ (angl. countdown), apie kurį savo knygoje rašo S. Swan.
Kuo mažesnis vyro spermatozoidų kiekis, tuo mažesnė tikimybė, kad jis galės apvaisinti moterį lytinio akto metu. Tyrimo autoriai perspėja, kad mūsų anūkų pagaminamų spermatozoidų kiekis nepasieks lygio, laikomo reikalingo susilaukti vaikų. Pasak. S. Swan, tai tikriausiai privers daugumą porų jau 2045 m. griebtis pagalbinio apvaisinimo metodų.
Neramina ir dažnėjantys persileidimai bei vystymosi sutrikimai, pavyzdžiui, mažas varpos vystymasis, interseksualumas (tiek vyriškų, tiek moteriškų fizinių bruožų turėjimas) ir nenusileidusios sėklidės – sutrikimai, susiję su mažėjančiu spermatozoidų kiekiu.
Kodėl vaisingumas mažėja?
Šias tendencijas gali lemti daugybė veiksnių. Juk palyginus su 1973 m., šiandieninis gyvenimo būdas pasikeitė drastiškai: pakito žmonių mityba, fizinis aktyvumas, nutukimo lygis, alkoholio suvartojimas. Visi šie veiksniai gali turėti įtakos spermatozoidų gamybai.
Tačiau mokslininkai nustatė, kad pats svarbiausias laikotarpis vyrų reprodukcinei sveikatai yra vaisiaus vystymosi stadija (nuo devintos nėštumo savaitės iki gimdymo), kai gyvenimo būdo veiksniai dar neturi jokios įtakos.
Yra žinoma, kad vystantis vaisiaus vyriškiems požymiams, bet kokie hormoninio signalizavimo sutrikimai turi ilgalaikį poveikį vyro reprodukcinėms galimybėms suaugus. Pirma tai buvo įrodyta tiriant gyvūnus, tačiau pastaruoju metu atsiranda vis daugiau tyrimų, patvirtinančių, kad tai vyksta ir žmonių vystymosi metu.
Hormoninius sutrikimus sukelia kasdien mūsų buityje naudojamos cheminės medžiagos, kurios gali arba „apsimesti“ mūsų hormonais, arba neleisti jiems tinkamai funkcionuoti pačiais svarbiausiais žmogaus vystymosi etapais.
Tokie chemikalai yra vadinami endokrininę sistemą ardančiomis medžiagomis (ESAM). Jos į organizmą patenka kartu su mūsų valgiu, gėrimais, oru ir produktais, kuriuos naudojame ant savo kūno, todėl šiuolaikiniame pasaulyje yra labai sunku jų išvengti.
Endokrininę sistemą ardančių medžiagų poveikis
Vaikui ESAM perduoda motina. Vaisiaus patirtų hormoninių trukdžių stiprumas priklauso nuo to, kiek jai teko susidurti su šiomis medžiagomis nėštumo metu. Tai reiškia, kad neseniai surinkti spermatozoidų skaičiaus duomenys parodo ne šiandieninę cheminių medžiagų aplinką, o kokia ji buvo, kai tyrime dalyvavusių vyrų dar tik laukėsi jų motinos. Nėra abejonių, kad mūsų aplinka tampa vis labiau užteršta.
Sutrikimus sukelia ne vienas konkretus chemikalas. Normalią hormonų funkciją gali trikdyti įvairūs kasdieninių medžiagų tipai, randami visur nuo skalbimo priemonių, pesticidų, iki pridėtinių medžiagų plastiko gaminiuose.
Kai kurios cheminės medžiagos, specialiai sukurtos veikti hormoninę veiklą, pavyzdžiui, naudojamos kontraceptinėse tabletėse ar augimo skatinimui gyvulininkystėje, dabar yra randamos įprastinėje aplinkoje.
Kenčia ir gyvūnai?
Jeigu chemikalai yra kalti dėl mažėjančio žmonių spermatozoidų kiekio, galima tikėtis, kad jie veikia ir gyvūnus, gyvenančius tose pačiose cheminių medžiagų aplinkose, kaip ir mes. Ir išties, jie taip pat susiduria su šia problema. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad šunys kenčia nuo spermatozoidų kiekio mažėjimo, kurį lemia tos pačios priežastys.
Atlikę bandymus su Kanados ir Švedijos ūkiuose augintomis audinėmis, mokslininkai pastebėjo ryšį tarp pramonėje bei žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų ir mažesnės šių gyvūnų spermatozoidų gamybos bei sėklidžių ir varpos vystymosi sutrikimų.
Pakitimai buvo pastebėti ir tiriant aligatorius Floridoje, vėžiagyvius Jungtinėje Karalystėje ir žuvis, gyvenančias upėse prie nuotekų valymo įrenginių visame pasaulyje.
Nuo pavojingų cheminių medžiagų kenčia net tos rūšys, kurios, kaip manoma, gyvena toli nuo taršos šaltinių. Štai 2017 m. į Škotijos pakrantę buvo išplauti orkos patelės palaikai, kurie, kaip paaiškėjo, buvo vieni labiausiai užterštų biologinių pavyzdžių žmonijos istorijoje. Mokslininkai teigia, kad ji palikuonių neturėjo.
Cheminių medžiagų reguliavimas
Manoma, kad kai kuriais atvejais, laukinių gyvūnų reprodukcinės sveikatos sutrikimus lemia kitokie cheminiai junginiai, negu tie, kurie kenkia žmonėms. Tačiau visi jie turi bendrą gebėjimą trikdyti normalią hormonų funkciją, atsakingą už reprodukcinę sveikatą.
Šiuo metu Jungtinės Karalystės Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamentas kuria cheminių medžiagų strategiją, kuri galėtų padėti spręsti šias problemas, o štai Europos Sąjunga keičia chemikalų reguliavimą taip, kad uždraustos cheminės medžiagos nebūtų pakeičiamos kitomis pavojingomis medžiagomis.
Galiausiai, pati visuomenė turėtų reikalauti griežtesnio reglamentavimo. Deja, kadangi dauguma šių chemikalų yra nematomi – arba ne taip gerai suvokiami kaip plastikiniai šiaudeliai ar rūkstantys kaminai – gyventojus sudominti yra labai sunku. S. Swan knyga, kurioje yra parodoma, kad mūsų reprodukcinės sveikatos situacija negali būti ignoruojama, gali padėti atkreipti visuomenės dėmesį.
Alexas Fordas, biologijos profesorius Portsmuto universitete, ir Gary‘is Hutchinsonas, toksikologijos profesorius ir taikomųjų mokslų dekanas Edinburgo Napiero universitete. Šaltinis: „The Conversation“.
