Iširus pirmajai santuokai, Irina eilę metų buvo viena, tačiau niekad apie tai rimtai nesusimąstydavo, o pradėjusi paieškas pažinčių programėlėje jau pirmojo susitikimo su dabartiniu vyru susimainė žiedais.
Visa moters istorija prasidėjo leidžiant laiką su drauge ir išėjus kalbai apie santykius abi susižvalgė supratusios, kad I. Eid jau labai ilgai yra vieniša, todėl ėmėsi spręsti šį klausimą. Taip jos telefone atsirado „Tinder“ programėlė.
Sudominti gebėjo retas
Irina – fotografė, todėl į savo pažinčių profilį patalpino profesionalias nuotraukas ir nuoširdžiai save pristatė, kas patraukė daugybės vyrų akis. Tiesa, su lietuviais jai bendrauti sekėsi sunkiai:
„Įrašiau savo tikrą vardą, kitą informaciją, nes nemaniau, kad reikia keisti, juolab, kad mane pažįsta nemažai žmonių, ypač mano regione, tai būtų juokinga, jei koks pažįstamas pamatęs kitą informaciją pakomentuotų (šypsosi).
Dėmesio daug – naudos nulis. Vien pažvelgus į „Tinder“ „gyventojų“ anketas, nuotraukas, oi, kaip nėra tai paprasta, atrasti bent normalų pašnekovą.“
Pradėjusi, kaip ji pati sako, „patinka/nepatinka“ žaidimą, daug kartų reikėjo spausti raudoną iksiuką, o pamačiusi, kad su tautiečiais kalba vis dėlto nesimezga, papildė savo profilį ne tik papildoma kalba, bet ir pradėjo žvalgytis plačiau.
„Programėlė man dažnai „siūlė“ ir užsieniečius, nes pagrindinės mano nurodytos kalbos buvo dvi – anglų ir lietuvių. Lietuvoje yra daug galantiškų užsieniečių! Nors nei su vienu taip ir nebuvau susitikusi, bet jų žinutės ir pokalbių palaikymas yra labai subtilus, supratingas, ne taip, kaip vietinių. Plėtėsi paieška pagal kai kuriuos kriterijus, nurodytus mano paskyroje“, – pasakojo pašnekovė.
Į tokią avantiūrą I. Eid leidosi ne šiaip pabendrauti ar susirasti draugų – į paieškas ji nėrė stačia galva, tačiau prikaupusi nemažą žinių bagažą ir žinodama, ko iš tiesų ieško.
„Aš kažkaip buvau rimtai nusiteikusi rasti ne šiaip draugystę, o rimtus santykius. Tikriausiai tam jau ruošiausi ir morališkai, domėjausi vyrų ir moterų psichologija, šeimos kūrimo taisyklėmis, kaip tai padaryti teisingai ir mažiau klysti.
Labai buvau susižavėjusi vieno rusų šeimos psichologo paskaitomis, Satja. Jis tokius dalykus pasakoja, kad net ausys kaista. Atrodo viskas paprasta. Taip pat skaičiau „5 meilės kalbos“ ir panašią literatūrą“, – pasiruošimo procesą apibūdina I. Eid.
Išrinktasis atsirado greitai
Prisijungdama prie pažinčių programėlės ji taip pat jau buvo galvoje susidėliojusi, koks vyras jai tiktų ir čia galvojo ne tik apie išvaizdą, tačiau ir elgesį, buvo susikūrusi tobulo vyro portretą. Kaip pati pasakoja, pradėjusi paieškas tikrai neieškojo bet ko, vyro, kuris tiesiog būtų namuose.
„Aš svajojau ir labai norėjau vyro su barzda (juokiasi), kad turėtų platesnį vaizdą apie pasaulį, pakeliavęs, matęs įvairesnių kultūrų, o ne namisėda. Taip pat svarbu buvo, kad vyras norėtų matyti ir daryti mane laiminga.
Lietuviška kultūra arba vyrų supratimas šiuo klausimu ribotas, dažniausiai vyresni, apie 40 metų vyrai, jie užaugę dar sovietiniais laikais ir tiesiog yra kitaip. Būtent todėl tokie vyrai arba vedę, arba gyvena ne Lietuvoje“, – įžvalgomis dalinasi Irina.
Trys savaitės – po tiek laiko moters telefone jau nebeliko „Tinder“ programėlės, nes jau tada ji suprato, kad atrado tą, su kuriuo nori susipažinti artimiau ir megzti santykius:
„Aš tiksliai nepamenu, kada pradėjau susirašinėti su savo vyru, bet puikiai pamenu, kad aš jam pasakiau jau po trijų savaičių nuo mano buvimo pradžios programėlėje: „Aš jau radau, ko ieškojau ir ištrinu „Tinder“, jei tu galvoji taip pat – trink ir tu“. Taip ir nutiko.“
Elie libanietis, rodos, iš tolimos ir egzotiškos šalies, tačiau Irinai netrukdė atstumas, ji jautė atradusi tvirtą ir šiltą ryšį, o lengvai besimezgantis pokalbis leido artimiau pažinti dabartinį savo vyrą.
„Man labiausiai patiko jo asistavimas, nors mes buvome toli vienas nuo kito, jautėsi lyg jis visada būtų netoliese, kiekvieną rytą „labas rytas“, prieš miegą „labanakt“, tokio dėmesio nei vienas kandidatas man nerodė.
Taip pat jo galėjau klausti pačių įvairiausių klausimų, jis visada atvirai man atsakė. Kadangi mes galvojome apie rimtus santykius, neturėjome ką slėpti. Mes turėjome daug laiko išsiaiškinti požiūrį į įvairiausius gyvenimiškus klausimus“, – bendravimą prisimena moteris.
Pirmojo susitikimo metu – vestuvės
Kai Irina ruošėsi keliauti atostogų į Dubajų, sužinojo, kad Elie tuo metu dirbo Jungtiniuose Arabų Emyratuose, todėl praėjusių metų gruodžio 17-oji turėjo būti ta lemtinga diena, kai įsimylėjėliai turėjo pamatyti vienas kitą, bet tada įvyko gyvenimas – pasaulį sukaustė pandemija ir teko atidėti susitikimą į nežinia, kada.
Nors susitikimo datą teko perkelti bent kelis kartus, bendravimas nenutrūko – internetinė vienas kito kompanija praskaidrindavo dieną, o nieko nelaukę jie pradėjo dėliotis ateities planus:
„Bendravimas visada buvo šiltas, mes planavome, strategavome, ieškojome idėjų, ką veiksime, dirbsime, kur gyvensime, kokie mūsų svajonių namai.“
Po ilgiau nei metų laiko išaušo lemtingoji diena, tačiau ji buvo ne bet kokia – per metus bendravimas ne tik nenutrūko, bet ir išaugo į planus susituokti. Nei Irina, nei Elie nepabūgo ir pirmojo susitikimo Stambule metu sumainė aukso žiedus.
Bet yra vienas bet – Irina kaip tikra slapukė nors ir užsimindavo apie vestuves, tačiau niekam neišdavė, kad jau po pirmojo susitikimo grįš vedusi.
„Planais dalinausi tik su artimaisiais, bet kad santuoka įvyks jau pirmo susitikimo metu slėpiau. Nors ir šeima jautė, pažįsta mane gerai, jei jau aš ką nors sugalvoju, vadinasi aš jau nusprendžiau. Taip buvo ir šį kartą“, – su šypsena kalbėjo ji.
Svarbiausia susitikus buvo įsitikinti, jog realybėje abu sutiko tą patį žmogų, kurį pažino interneto erdvėje ir, laimei, tiek Irina, tiek Eid atsakė teigiamai, tačiau tai nesumažino jaudulio dėl vedybinių reikalų.
„Buvo daug įtampos momentų, ne dėl mudviejų jausmų, o dėl visokių vestuvių reikalų. Turkijoje, Stambule tik viena poliklinika priima užsienio piliečius tyrimams, į ją mes važiavome keletą kartų, vieną kartą užsiregistruoti ir nepavyko susitikti su šeimos gydytoja, nes ji matomai darbo metu išvyko pas ekstra ligonį į namus ar panašiai, o tik jis gali paskirti tyrimus“, – šiandien su šypsena prisimena Irina.
Ilgas pasiruošimas ir kukli ceremonija
Tyrimų prireikė toli gražu ne dėl koronaviruso, mat norint susituokti Stambule reikia praeiti daugybę žingsnių, kol galiausiai galima iškelti vestuves: reikia gauti pažymą apie kliūčių sudaryti santuoką nebuvimą, apostilizuoti jį pas notarą, pateikti savo gimimo liudijimą bei pasą.
„Toliau pilnas kraujo tyrimas, plaučių nuotrauka, tada susitikimas ir dokumentų pridavimas metrikacijos skyriui. Visa šita darbotvarkė, įtraukiant beprotiškus miesto kamščius, užimdavo po pusdienį. Be vedybų planuotojos šito patys niekaip nebūtume įgyvendinę“, – apie nueitą ilgą kelią pasakojo I. Eid.
Susitvarkius visus reikalingus dokumentus, jaudulys niekur nedingo, tačiau nė minutės minčių neužplūdo dvejonės – kita vertus, abu visuomet turėjo galimybę nutraukti sutuoktuves, tačiau abu pasirinko toliau per gyvenimą žengti koja kojon.
Nuo vestuvių jau prabėgo kiek laiko, tačiau dar ir šiandien moters galvoje sukasi prisiminimai apie tokią svarbią dieną. Tiesa, ji buvo paprastesnė nei ji tikėjosi ir gerokai skyrėsi nuo Lietuvoje atliekamų ceremonijų:
„Visų pirma biurokratinis pasiruošimas, esu girdėjusi, kad panašiai reikėjo tarybiniais laikais, visi sveikatos tyrimai ir panašiai. Ceremonija tikriausiai mums, užsienio piliečiams, buvo sutrumpinta, realiai tik paklausė: „Ar sutinkate imti į vyrus? Ar sutinkate imti į žmonas?“. Ir vėl dokumentų tvarkymai tarptautiniu lygiu, kad jie būtų teisėti.“
Vis dėlto ceremonijos paprastumas nepakišo kojos, o pati Irina kitiems pataria nepamiršti, jog šią dieną svarbiausias jausmas, o ne galvos skausmas, kaip įtikti svečiams ir viską suspėti.
„Tokie pinigai ištaškomi tiesiogine prasme „pasirodymui“, o prisiminimai dažnai lieka tokie pat: kam nepatiko maistas, kam muzikantai, DJ ar vedėjai, vieta blogu, ar užimtumas svečių nevyko ir visokeriopa kitokia kritika. Geriau pasidaryti šventę sau ir pabūti su žmogumi, galimai kitoje šalyje, pajusti kitą kultūrą, skirti vienas kitam laiką, o ne metus planuoti, kaip man atrodo ką svečiams būtų įdomu nuveikti per mūsų vestuves“, – nuoširdžiai pataria pašnekovė.
Laukia naujas etapas
Džiaugsmingas akimirkas kartu ir galimybę praleisti laiką vienas su kitu vėl sugriovė išsiskyrimo skausmas, tik šįkart išsiskirti tenka jau ne itin ilgam – Irina atvirauja, kad jau žino, kada vyras atsikraustys gyventi į Lietuvą.
Kaip pats Elie žiūrėjo į pasiūlymą gyventi čia, visiškai nepažįstamoje šalyje? Buvo pasvarstymų rinktis kitą šalį, tačiau Irina negalėjo palikti gimtosios Lietuvos: niekaip neįkalbino vyresniojo sūnaus studijuoti svetur, jis pasirinko Vilnių.
Atsiskirti nuo vaikų Irinai būtų per sunku, todėl Elie nedvejodamas sutiko apsigyventi Kėdainiuose, o ir veiklos čia jau turi susigalvojęs.
„Mano vyras yra įkūręs įmonę Lietuvoje, kurios pagrindinė veikla bus importas/eksportas, aš turiu savo įmonę, kuri dirba komunikacijos, rinkodaros, vizualų, foto/video srityje, kursime šeimos verslą. Sujungus mūsų abiejų gebėjimus turėtų gautis labai gera, tvari ir organiška organizacija“, – ateities planus dėsto I. Eid.
Sako, didžiausia jų misija ir tikslas supažindinti Baltijos šalis su arabų kultūra ir produktais, nes kol kas jų itin mažai, o ir informacijos trūksta:
„Tai, ką žino ir supranta mūsų žmonės apie arabus tai tik tai, kad arabas lygu musulmonas, o tai tikrai nėra tiesa. Ne kiekvienas arabas yra musulmonas ir ne kiekvienas musulmonas yra arabas.“
Priešakyje naujas gyvenimo etapas, tačiau Irina netveria džiaugsmu, jog į paieškas ėjo atvira širdimi – tai leido pažinti artimą sielą, su kuria siejo ne kūniški malonumai, o nuoširdus, tikras ir atviras bendravimas.
„Kodėl vedybų statistika yra 80 procentų skyrybų iki 10 metų santuokos? Ką mes darome ne taip? Pasirodo, vis dar dominuojanti pietų šalyse tradicija asistuoti merginai iki metų yra puiki prevencija ir užtektinai laiko pažinti žmogų, o ne malšinti aistros pojūčius...
Kai pradedama nuo pojūčių, viskas natūralu, kad po kurio laiko jie išblėsta ir tuomet nieko nebelieka. O jei būtų atvirkščiai? Mes pažintume žmogų, pradėtume jausti vienas kito poreikius, labiau suprastume ar jis mums tinka gyvenime, o kūniškiems pojūčiams visada vienas kitam tiksime“, – pataria Irina.
