Mes nenorėjome tikėti, kad gali prasidėti tikra, masinė invazija, nes tame nėra jokios logikos. Bet Putinas nesivadovauja logika ar sveiku protu. Aš nuolat blaškausi tarp bandymo racionalizuoti tai, kas vyksta – kokia Rusijai nauda iš šios invazijos? – ir atsiminimų iš to laiko, kai prieš aštuonerius metus mano miestas, Doneckas, buvo okupuotas ir iš manęs atimtas.
Buvo labai sunkus mėnuo ir mes buvome pasiruošę visiems scenarijams. Kiekvieną dieną buvome pasirengę išvažiuoti, bėgti. Ryte išgeri per daug kavos, kad galėtum susikaupti, o vakare nori vartoti alkoholį, bet bijai. O jeigu staiga prireiks vairuoti?
Bet antradienio vakarą labai gražiai lijo, kvepėjo pavasariu ir aš maniau, kad bent tąnakt pailsėsiu. Lyjant Mariupolio jie nepuls – todėl galiausiai nusprendžiau išgerti alaus. Kita mūsų klaida buvo manyti, kad pirmiausia bandys užimti Mariupolį, nes jis yra labai arti Rusijos okupuotų teritorijų.
Atsibudusi sužinojau, kad puolami didžiausi šalies miestai. Girdėjome šūvius, sprogimus, bet tai buvo įprasti garsai – jau daug metų fronto linija buvo labai arti, vos už 15 kilometrų nuo mūsų. Praėjusią savaitę šūvių buvo labai daug. Bet vis tiek net negalėjau įsivaizduoti, kaip tą rytą jautėsi Kyjivo, Charkivo, Sumų gyventojai...
Buvau ką tik pradėjusi meno rezidencijos projektą. Laukėme, kol atvyks menininkai. Mano pirma mintis, kad ir kaip būtų buvę juokinga, buvo apie tai, ar dabar reikės atšaukti projektą, nes jaučiau be galo didelę atsakomybę. Tačiau menininkai turėjo atvažiuoti iš miesto, kuris tuo metu jau buvo apšaudomas, todėl po truputį ėmiau suprasti, kad projektas greičiausiai neįvyks.
Vietoje projekto susirinkome į saugumo koordinacijos susitikimą, kuriame aptarėme, ką darysime okupacijos atveju. Kai kurie sakė, kad nusileidus saulei išvyks į Vakarų Ukrainą. Su vyru aptarėme, ką darysime, nes aš esu rusų ieškomų žmonių sąraše.
Jau tiek kartų buvome kalbėję apie pabėgimą. Aš maniau, kad tikro įsiveržimo atveju tiesiog sėstume į mašiną ir išvažiuotume, bet kai taip iš tiesų nutiko, bėgti nebenorėjau. Ir dabar nenoriu.
Visi stojo ginti
Prisimenu, kaip prieš aštuonerius metus bėgome iš Donecko. Mane privertė – aš nenorėjau bėgti. Aš dalyvavau proteste, priklausiau civilių judėjimui „Doneckas yra Ukraina“. Prorusiškos jėgos mus atakavo – jie paskleidė informaciją apie judėjimo lyderius ir visame mieste iškabino mūsų portretus. Pasidarė pavojinga net išeiti į gatvę.
Išvažiuoti mane įtikino mama, nes manęs jau buvo ieškoma. „Tik savaitei“, – žadėjo man ji. Jei ji nebūtų maldavusi, mane būtų pasodinę į kalėjimą. Visi ten pasilikę aktyvistai atsidūrė kalėjime.
Iš pradžių išvažiavau į Odesą, o tada į vakarus, į Lvivą. Ten praleidau tris mėnesius, nes, aišku, negalėjau grįžti namo.
Tik atsimenu, kad buvau taip toli, vis skaičiau naujienas, nors Lvivas yra toks gražus miestas, ten buvo saugu ir ramu, aplink plaikstėsi Ukrainos vėliavos, kai Donecke už vėliavos iškėlimą galėjai sulaukti mirties.
Įsivaizduoju, kad jei bėgčiau dabar, jausčiausi panašiai. Vėl gyvenčiau saugiame ir gražiame Lvivo mieste, bet mano širdis visą laiką būtų čia.
Nesupraskite manęs klaidingai – tikrai labai baisu. Ir nors įvestos sankcijos nėra pakankamos (mūsų oro erdvė nėra saugoma, o SWIFT dar vis veikia), rusams sankcijos vis tiek nerūpi.
Bet per šias kelias karo dienas aš taip pat matau naujų dalykų – gražių, galingų ir įkvepiančių dalykų, kuriuos demonstruoja visi ukrainiečiai, kurie pajuto tą instinktą likti namuose ir kovoti už savo tautą. Negaliu patikėti Ukrainos žmonių drąsa. Tikrai nemaniau, kad tiek paprastų žmonių prisijungs prie teritorinės gynybos. Visi mano pažįstami Kyjive išėjo savanoriauti.
Daugelis mano draugų yra menininkai. Visada buvau menininkė ir aktyvistė, ir kartais juokdavausi iš savo menininkų draugų, sakydama, kad jie nuostabūs, labai filosofiški, bet iš esmės be nagų ir ragų.
Paaiškėjo, kad tai netiesa. Kai paskutinį kartą mačiau vieną iš jų – Andrijų, jis buvo pasipuošęs aukštakulniais ir blizgučiais, pozavo tokiam labai keistam ir provokacijas keliančiam mados teatro dizaineriui Michailui Koptevui. Jis norėjo stoti į kariuomenę, bet jam nebuvo leista, nes jo pasas – rusiškas (Andrijus kilęs iš Sankt Peterburgo). Tada jis su tuo pačiu prašymu nuvyko į kitą miestelį ir ten buvo priimtas.
Rusija turi brutalios jėgos. Tie Rusijos kariai, Putinui jie tėra patrankų mėsa, jie išsiųsti mirti. Jų labai daug – su ginklais, kol mūsų dangus dar atviras. Mes labai pažeidžiami, bet dvasia mes nepalūžę. Jie gali mus brutaliai ir žiauriai okupuoti, bet atgal mūsų nesugrąžins. Net ir vyresni žmonės, tie ukrainiečiai, kurie galėtų nostalgiškai prisiminti Sovietų Sąjungos laikus, po šių įvykių galvos kitaip.
Už Gyvačių salos gynėjus – tuos, kuriems grasino rusų laivas – niekas neatleis. Nepamiršime ir to vaikino, kuris paaukojo savo gyvybę sprogdindamas tiltą, kad sulėtintų rusų puolimą. Deja, tokių kaip jie bus daug.
Kiekviena iš šių aukų vis labiau atitolins mus nuo rusų. Jie gali mus apsupti, bet psichologiškai mes vis labiau tolstame, mūsų tapatybės vis labiau skiriasi.
Diana Berg – menininkė ir aktyvistė. Ji yra menų platformos „Tu“ steigėja, kuri bendradarbiauja su Vokietijos kultūros organizacija „ifa“.
