Su Rimanto istorija daugelis jau pažįstami ir puikiai žino, kad jo tėvai diena iš dienos dėjo visas pastangas, kad tik jo kasdienybė būtų lengvesnė. Prieš beveik trejus metus paaugliui amputuota koja, tad Gintarė šypteli – atrodė, jau gyveno įprastą, ramų gyvenimą. Bet ramybę sudrumstė netikėtai moterį ištikęs insultas.
„Pagaunu save galvojant – kodėl tai įvyko dabar, kai viskas gerai? Kodėl ne tada, kai naktį keldavaisi penkis kartus klausyti, ar tavo vaiko širdis dar plaka, nes kas kartą eidavai su baime, nežinodamas, ar ji dar plaka.
Buvo toks laikotarpis, kai atsivėrusios žaizdos pradėdavo pūti, buvo laikas, kai amputavo koją, atrodo, juk tada, kai buvo sunkiausia, kai nežinojai, ką daryti, ėjai iš proto, rėkei, šaukei, bliovei tai galėjo įvykti. Bet įvyko dabar, kai atrodė, kad jau viskas ramu“, – sako pašnekovė.
Insultą išdavė keli ženklai
Visus 14 metų, kai Rimantas Gintarę vadina mama, ji sako visą dėmesį skyrusi jo sveikatai, juk kitaip ir būti negali, tad laiko sustoti ir suprasti, kad pirmiausia pati turi būti tvirta ir stipri, nebuvo.
„Visą laiką laikiausi labai tvirtai ir kad man kažką skauda, kad man asmeniškai blogai, niekada to nesureikšmindavau. Ar suskausta galvą, ar kas – išgeri tabletę ir eini toliau.
Visus tuos metus simptomus, kuriuos, kaip sako, prieš insultą žmogus pradeda jausti, aš ignoravau, sakydama, kad tai – nieko blogo, jeigu šiandien blogai, rytoj bus geriau“, – sako ji.
Dabar ji aiškiai supranta – galvos skausmas ar svaigimas, dusulys, kuris apimdavo, buvo kūno siunčiami signalai pasirūpinti savimi, kitu atveju pateks į tokią situaciją, kai nebebus laiko galvoti, ką daryti. Ir šis scenarijus išsipildė:
„Labai keista, nes gruodžio 8 diena buvo niekuo nuo kitų nesiskirianti diena. Mūsų mažoji, kuriai dabar septyneri, lanko muzikos mokyklą. Tą dieną buvo penktadienis, ji grįžo iš mokyklos ir vežiau ją į muzikos mokyklą, o po to turėjome vykti į mokyklą, į Advento vakarą.
Nuvežusi ją į muzikos mokyklą važiavau į miestą, apsipirkau, nes reikėjo palaukti dvi pamokas, atvažiavau jos pasiimti likus gal pusvalandžiui iki pamokos pabaigos. Kalbėjau su savo drauge ir ji pastebėjo, kad kažkas negerai – aš nebeaiškiai kalbu, negaliu ištarti žodžių, jie dingsta, pradėjau strigti.“
Reaguoti teko žaibiškai
Draugė sureagavo žaibiškai ir paskambino Gintarės vyrui, kuris nieko nelaukdamas atvyko jos pasiimti ir nuvežė į ligoninės priimamąjį. Moteris sako mažai ką prisimenanti, atrodo, kad tą laiką kažkas tarsi iškirpo iš gyvenimo.
„Man atrodė, kad visi skuba, kažkur lekia, kažką šneka, o aš visa atsipalaidavusi, elgiausi tikrai neadekvačiai, nes nesupratau situacijos rimtumo. Į priėmimą nuvažiavus sakė, ką daryti, lyg darau, prašo pakelti ranką – keliu, o ji nesikelia. Pati tos būsenos net apibūdinti negaliu, nesupratau, kas vyksta, atrodė, kad viskas vyksta kaip kokiame filme“, – prisimena G. Baranauskienė.
Joniškio ligoninės priimamajame gydytojai iškart pasakė – iš visų požymių matyti, kad tai – insultas, todėl greitosios pagalbos automobiliu buvo skubiai nugabenta į Šiaulius. „Toks jausmas, kad gerklė užtirpusi, liežuvis užtirpęs, kaip ir ranka, koja – viskas stipriai aptirpę“, – lydėjusius pojūčius nupasakojo moteris.
Ir lemtingosios dienos prisiminimus ji sako susidėliojusi tik iš vyro pasakojimų – iš atminties tie momentai tarsi išsitrynė. It košmare tądien jautėsi ir jos vyras, paskui greitąją lėkęs į Šiaulius: „Iš jo pasakojimo, jo kelionė į Šiaulius buvo baisesnė už košmarą. Sako, aš važiuoju ir nežinau, kas tau, ar tu ten dar gyva, kas vyksta.“
Ligoninėje Gintarei skubiai atlikti tyrimai, suleisti ir sulašinti vaistai. Šiandien ji džiaugiasi, kad iš visų galimų scenarijų, jai kažkas aukščiau nupiešė patį sėkmingiausią – insultas nepaliko ryškių liekamųjų reiškinių.
„Šiai dienai, nuo tos dienos praėjus beveik mėnesiui, drąsiai galiu pasakyti, kad dėl visko esu pati kalta, nes tikrai savimi nesirūpinau, viską ignoravau. Man atrodė, kad jau man tai tikrai nieko negali atsitikti, nes aš neturiu tam laiko.
Bet, pasirodo, kažkas aukščiau nutarė pamokyti, pasakyti: „Atsibusk, taip negalima“. Tik dabar pradedu suvokti, kas galėjo nutikti, kuo tai galėjo baigtis. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, kiek sunkiau kalbėti, bet praktikuojuosi, skaitau garsiai, kad visa tai išnyktų“, – pasidžiaugia ji.
Insultas supurtė visą šeimą
Visą kaltę dėl to, kas nutiko, Gintarė prisiima sau – juk galėjo pastebėti ženklus, kad reikia nueiti pas medikus, pasirūpinti savo sveikata. Sako, suprasti tai be galo sunku, net ir grįžusi iš ligoninės ieškojo pasiteisinimų, kodėl negalėjo skirti daugiau dėmesio savo sveikatai.
„Turėjau tokį naivų pasiteisinimą, kadangi Rimantui blogai, Dievas tai mato ir supranta, kad jam manęs reikia, atrodė, tarytum turėčiau kokią neliečiamybę, kad man nieko negali atsitikti, nes turiu Rimantą, turiu juo rūpintis ir neturiu laiko sirgti. Taip buvo visus 14 metų.
Supratau, kad viskas galėjo baigtis kitaip ir ta diena galėjo būti paskutinė, kai mačiau vaikus. Tai priverčia atsibusti, susiimti, suvokti, kad neturi neliečiamybės, turi pasirūpinti ir savimi. Man atrodo, visų ypatingų vaikų tėvai gyvena taip, kaip gyvename mes – jie pamiršę save. Tai didžiausia mūsų problema – mes negalvojame apie save.
Dabar tokie laikai – mes visi skubame, lekiame, o šeimoms, auginančioms vaikus su negalia ir įvairiomis diagnozėmis, problemų yra krūvos, neišsemiamas šulinys, bet užsidedame kaukes, įtikiname save, kad negalime sirgti, nes vaikams mūsų reikia, todėl nieko neatsitiks, bet juk mes tokie patys žmonės, kaip visi. Mes esame reikalingi savo vaikams sveiki, stiprūs, o kad būtume tokie, mes turime savimi rūpintis, neužsimerkti taip, kaip aš tiek metų užsimerkiau“, – graudinasi pašnekovė.
Šiandien viskas pasikeitę – dabar ji varsto gydytojų kabinetų duris, atlieka įvairiausius tyrimus, kad tik baisiausias scenarijus nepasikartotų. Tik gyvenimas dar ne visai grįžo į savas vėžes, pas visus gydytojus ar net į parduotuvę vyksta kartu su vyru, sako, šis įvykis pasėjo didžiulę baimę, kad scenarijus gali pasikartoti.
„Mes visur kartu, nes ir aš bijau, ir jis bijo. Atrodo, atsisveikini, viskas gerai, išvažiuoji su šypsena, o po dviejų valandų gali paskambinti ir pasakyti, kad kažkas blogai. Per tokį trumpą laiką gali pasikeisti gyvenimas... Mes tai suvokėme tik dabar“, – priduria G. Baranauskienė.
Ramybės neduoda sūnaus sveikata
Moteris sako – svarbiausia, kad viskas baigėsi laimingai, tačiau neslepia – įvykis sukrėtė visus šeimos narius. Kai tik grįžo iš ligoninės, vaikai atbėgo apsikabinti, o vos nuėjus pas Rimantą jis stipriai stipriai apglėbė ir su ašaromis paklausė: „Mama, ar tau viskas gerai, ar nebeišvažiuosi?“
„Manęs taip reikia vaikui, o aš taip rizikavau. Protu nesuvokiama – juk jeigu myli vaiką, darai viską, kad būtų gerai, galėtum juo rūpintis, o kas, jei manęs neliks? Tai prieštaravimas pačiai sau.
Nebeplanuokim atsigulę lovoje rytojaus, pasistenkime užmigti ramiai, mintyse neplanuojant rytdienos. Džiaukimės ta akimirka, nes mes nežinome, kas bus ryte, nes viena akimirka gali viską apversti aukštyn kojomis“, – priduria pašnekovė.
Būti čia ir dabar kasdien priverčia ir Rimanto liga – nors kol kas gyvena ramiau, su viskuo pavyksta susitvarkyti be medikų pagalbos, niekada nežinia, ką atneš kita diena. Kai paaugliui buvo amputuota koja ir pritaikytas protezas, atrodė, kad gyvenimas nusidažė kitomis spalvomis, bet likimas ima ir viską sujaukia:
„Atrodo, vyrukas jau turi protezą, galėtų vaikščioti, bet tenka ir į vežimėlį atsisėsti, ir lovoje gulėti, net į vežimėlį negali atsisėsti, kai būna blogai. Šiai dienai esame be protezo, negalime jo nešioti, vaikščioti dėl žaizdų ir nutrynimų.“
Ir sveika koja jau ima kelti bėdų. Gintarė sako, kad tikisi geriausio, bet žino, kas laukia – kartą taip jau buvo. Tad tenka džiaugtis tuo, kad šiandieną blogiausias scenarijus dar neištiko, o Rimantas piešia gražią ateitį – jau planuoja, kad mokysis mokykloje, skirtoje žmonėms su negalia, ten įgaus specialybę, vėliau susiras darbą, o tada jau kurs šeimą.
„Mūsų planai realūs, kaip ir pas visus, niekuo nesiskiria. Kai jis pasakoja savo vizijas ir svajones, kaip eis į darbą, gaus atlyginimą, turės šeimą, vaikų – palaikai, bet viduje taip norisi verkti, jūs neįsivaizduojate.
Jo svajonės visiškai realios ir paprastos, bet kai supranti, kad tai svajonė, kuri kartu ir nepasiekiama, tai sustabdo ir vėl ima nervai. Atrodo, lūpos juokiasi, o širdis verkia“, – graudinasi G. Baranauskienė.
Turi labai paprastą svajonę
Ir net pastarosiomis dienomis šeimos norai labai paprasti – sulaukti, kol prisnigs, o Rimantas sutvirtės ir galės išeiti į kiemą, pastatyti sniego senį, pasimėtyti gniūžtėmis ar pasivažinėti rogutėmis.
„Sėdi vaikas vežimėlyje, žiūri pro langą, bet gali tik tiek... Juk tai nieko nekainuoja – išeiti į lauką, pažaisti su sniegu, bet mūsų vaikas to padaryti negali dėl sveikatos būklės. O kai sveikata pasitaiso, sniegas būna nutirpęs. Laukiame, kol vėl prisnigs ir tikėsimės, kad neskaudės ir galėsime pažaisti“, – su ašaromis akyse šypteli ji.
Šeima turi ir dar didesnę svajonę namuose Rimantui įrengti kambarį reabilitacijoms ir mankštoms, kurių taip reikia, bet dėl sveikatos tai tampa nepasiekiama. Reikalingas bėgimo takelis, stacionarus dviratis, gumos, praverstų ir masažo stalas, kad procedūros galėtų būti atliekamos namuose.
Kad šeimos svajonė virstų realybe, prie to gali prisidėti kiekvienas – Gintarė sako, kad nebūtinai reikalingi nauji daiktai, jie gali būti naudoti, svarbiausia, kad atliktų savo funkciją ir padėtų Rimantui stiprėti.
Taip pat visi norintys gali prisidėti prie šeimos svajonių išsipildymo žemiau nurodytais rekvizitais:
Sąskaitos nr.: LT087300010173180317; Gavėjas: Gintarė Baranauskienė; Paskirtis: parama Rimantui; Plypal: [email protected]
