Tragiškos avarijos akimirką užfiksavo ir įvykio liudininkai. Dauguma žmonių teigė, kad automobilį blaškantis kitoje kelio pusėje matė kurį laiką.
Tokios tragiškos kelių eismo istorijos ne tik stipriai sukrečia gyventojus, tačiau ir atkreipia dėmesį į būtinybę atlikti svarbią pilietinę pareigą bei nelikti abejingiems kelyje.
Dabar daugumos galvoje kirba tik viena mintis – galbūt vos vienas skambutis atsakingai institucijai būtų padėjęs užkirsti kelią tragiškai nelaimei, kurios metu žuvo du asmenys.
Pranešti – kiekvieno pilietinė pareiga
Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis sako, kad praktika rodo, jog pastaruoju metu situacija apie galimus neblaivius vairuotojus kelyje keičiasi į gerą – žmonės yra vis dažniau linkę apie tai pranešti policijos pareigūnams.
„Lyginant tai, kas buvo prieš 10 ar 20 metų, galima sakyti, kad tikrai situacija keičiasi į gerą ir sulaukiame vis daugiau žmonių pranešimų tiek apie neblaivius vairuotojus, tiek apie įtartinai ar chuliganiškai vairuojančius asmenis.
Pranešimų yra vis daugiau, o ir patys žmonės visiškai kitaip vertina šias situacijas. Jeigu anksčiau pasigirsdavo nuomonės, kad „nenorių skųsti“, „nesu skundikas“, tai dabar žmonės supranta, kad tokie pranešimai nėra kažkokie skundimai. Tai – pilietinė pareiga. Pranešdamas atvejį asmuo galimai apsaugo ne tik save, tačiau ir kitus eismo dalyvius“, – dalinasi įžvalga R. Matonis.
Vieniems atliekant pilietinę pareigą ir pranešant apie kelyje besiblaškančius keistais besielgiančius vairuotojus, kiti socialiniuose tinkluose įvairiausiose grupėse kitus įspėja apie vykstančius policijos reidus, greičio matavimo priemones ar keliais važinėjančius nežymėtus policijos automobilius.
Pasiteiravus, kaip reikėtų tinkamai reaguoti į tokius „pranešėjus“, ar tinkama juos įvardinti kaip galimus autoįvykių kaltininkus, R. Matonis šiose situacijose mato dvi skirtingas puses:
„Kaltininkais vadinti būtų galbūt kiek per skambu, tačiau iš esmės, čia galima įžvelgti du skirtingus dalykus. Viena yra faktas, kad pranešdami apie tai, kur stovi policija, vyksta reidas ar pastatytas greičio matavimo įrenginys, žmonės padeda, pavyzdžiui, neblaiviam vairuotojui išvengti atsakomybės.
Matydamas pažymėjimą, galbūt jis pasirinks kitą maršrutą, apvažiuos kitu keliu ir rizikuos būti nepagautas. Visgi, tuo pačiu jis rizikuos sukelti eismo įvykį.“
Antroji medalio pusė – raginimas sudrausminti. Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus vedėjas sako, kad neretai įspėjimai, esantys ir tam tikrose programėlėse, iš dalies sudrausmina vairuotojus, skatina rinktis lėtesnį greitį ir labiau laikytis kelių eismo taisyklių:
„Čia galime įžvelgti ir pliusų. Būna ir įvairių radijo stočių, kurios apie tai praneša, skatina vairuotojus tvarkingai laikytis kelių eismo taisyklių. Gavę informaciją apie pavojingą maršrutą, stovinčią policiją, vairuotojai važiuos galbūt atsargiau, tad tai – galimas teigiamas poslinkis. Tad šioje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi.“
Ar neliksiu nubaustas?
Visgi, svarbiausias ir esminis momentas ir vėl sugrįžta į raginimus, pamačius keistai besielgiančius eismo dalyvius, apie juos pranešti bendruoju pagalbos numeriu 112.
„Matant galimai neblaivų, chuliganiškai vairuojantį asmenį ar esant šalia neblaivaus asmens, kuris sėda prie vairo, reikėtų nedelsti ir paskambti 112 arba neleisti tokiam žmogui vairuoti, atimti iš jo raktelius ir palaukti, kol atvyks policija“, – priduria R. Matonis.
Pasiteiravus, ar policijos pareigūnai kaip nors atsižvelgia į socialiniuose tinkluose esančias grupes, kuriose pranešama apie policijos pareigūnų reidus, greičio matavimo prietaisus, pašnekovas teigia, kad tokia savavališka žmonių veikla nėra baudžiama įstatymais ar draudžiama.
„Yra pareigūnų, esančių tose grupėse, stebime tai, ką rašo žmonės, tačiau ta situacija labai greitai keičiasi, nes pareigūnai tikrai tiek ilgai nestovi vienoje vietoje, jų lokacija nuolat keičiasi, tad kažko tikėtis būtų naivu. Tokių asmenų nebaudžiame, nepersekiojame, nes už tai nėra jokios baudžiamosios atsakomybės“, – paaiškina policijos atstovas.
Be to, neretai nutinka taip, kad pastebėję kelyje keistai besielgiančius automobilius ar jų vairuotojus, žmonės vengia apie tai pranešti atsakingai institucijai, kadangi baiminasi likti patys nubausti už tai, kad vairuodami naudojosi telefonu.
Pasiteiravus, kaip reikėtų tinkamai pranešti policijai apie pastebėtą įvykį, R. Matonis pirmiausiai pataria, kad idealus variantas būtų tas, jog į policiją kreiptųsi ne vairuojantis, o šalia esantis asmuo.
„Jei automobilį vairuoja vienas vairuotojas, tai dabar dauguma automobilių turi laisvų rankų įrangą, kuria galima tokiomis situacijomis pasinaudoti. Blogiausiu atveju, administracinių nusižengimų kodekse yra išskirtas toks institutas kaip būtinasis reikalingumas.
Tad, jei už vairo esantis asmuo mato pavojingai kelyje manevruojantį automobilį, kurį vairuoja galimai neblaivus asmuo, paskambinus 112 numeriu, manau, kad tokioje situacijoje tikrai bus pritaikyta būtinojo reikalingumo sąlyga ir pranešėjas nebus už tai baudžiamas“, – nuramina pašnekovas.
Galiausiai, susisiekus su policijos pareigūnais ir pranešus jiems apie situaciją kelyje, pranešėjas gali sulaukti tam tikrų nurodymų, prašymų, ką reikėtų daryti toliau – stebėti automobilį, sekti jį ar panašiai:
„Paskambinus į 112, asmuo yra sujungiamas su tos apskrities pareigūnais, kurie toliau bendrauja su piliečiu ir prašo pasidalinti detalesne informacija: vieta, kur vairuotojas važiuoja. Informacija yra perduodama patruliuojantiems policininkams, kurie dirba toje teritorijoje ir tokie vairuotojai yra gana greitai sulaikomi dar kelyje.“
Sukrečiantys policijos pareigūnų liudijimai
Nutikę tragiški įvykiai, jų vaizdai, kurie tuoj pat pradeda plisti socialiniuose tinkluose, sukrečia didžiąją visuomenės dalį. Vis dėlto, akis į akį su kraupiomis tragedijomis neretai pirmiausiai tenka susidurti policijos pareigūnams.
Kalbėdamas apie įvykius, kurie ilgam įsirėžia į atmintį, Ramūnas Matonis sako, kad neretai panašių istorijų vaizdai būna ne tik tragiški, tačiau ir stipriai sukrečiantys policijos pareigūnus.
„Pareigūnus sukrečia tragiškos istorijos, o ypatingai tokios, kaip ši, kur visi puikiai suprantame, kad šioje vietoje galėjo atsidurti bet kuris iš mūsų. Matyti tokius vaizdus, traukti žmones iš sumaitotų automobilių yra nejauku, todėl iš tiesų yra patiriamos įvairios emocijos, išgyvenimai.
Nors policininkai yra prie to pripratę, tam ruošiami ir tai – savotiška jų kasdienybė, tačiau, vis dėlto, ne kiekvieną dieną tenka vykti į tokius eismo įvykius ir matyti tokius vaizdus. Dažnai nutinka ir taip, kad per tarnybą nutinka ne vienas, ne du ir ne dešimt panašių istorijų“, – sako R. Matonis.
Apie labiausiai sukrėtusias istorijas policijos pareigūnai socialiniame tinkle „Facebook“ dalinosi dar prieš šv. Kūčias, norėdami priminti žmonėms elgtis atsakingai, kad kitąmet vieta prie Kūčių stalo neliktų tuščia.
Viena iš skaudžių istorijų pasidalino policijos pareigūnas Tomas: „Tai buvo Eišiškių pl., prieš kokius 8 m., gegužės mėn. berods. Tą dieną, 12-tokas, pabaigė 12 klasių, kai naktį neatsargiai važiavo su dviračiu per gatvę, sustojo viduryje praleisti automobilio, kai tuo metu paskui pirmą automobilį važiavęs „BMW“ sugalvojo lenkti pirmąjį.
Kūnas buvo taip sumaitotas, kad jo pėda buvo prie galvos ir t. t... Dviračio dalys mėtėsi maždaug pusę kilometro. Tada atvažiavo jo tėvai, kurie gyveno visai šalia, motina klykė nesavu balsu. Žiaurus momentas. Tokią ypatingą dieną taip baigėsi gyvenimas.
Verkti neverkiau, bet šito įvykio ir klyksmų niekada nepamiršiu. Privažiavo labai daug kolegų, ieškojome „BMW“, bet tą naktį jo neradome. Kitos dienos ryte „BMW“ su porininku radome miške sudegintą, taip ir nežinau, kuo baigėsi vairuotojui.“
Skausmo kupina istorija taip pat pasidalino ir pareigūnas Svajūnas:
„Buvo prieš kokį dešimtmetį. Gavau pranešimą apie po autoįvykio užsidegusį automobilį. Buvau už kokio puskilometrio nuo įvykio. Nuvažiuoju – automobilis pleška pilnu tempu. Netoli jo ištrauktas pusiau sąmoningas jaunuolis.
Atvyksta ugniagesiai. Užgesinę automobilį randame du smarkiai sudegusius kūnus. Atvyksta operatyvinė grupė. Bandome nustatyti žuvusiųjų asmenybes. Kolega mašinoje randa apdegusių raktų ryšulį. Daugmaž išsiaiškiname, kas buvo žuvusieji.
Kartu su kolegomis nuvykstame į vienus namus, kur gyvena, kaip spėjome, žuvusioji motina ir sesuo. Klausiame, kur sūnus? Sako: „Kažkur išėjo“. Kolega rodo raktų ryšulį ir klausia, ar ne sūnaus? Motina ir sesuo sako, jog tiksliai nežino. Klausiam, kokias duris su tais raktais rakino. Parodo, kolega bando rakinti. Visi stebime.
Vienas raktas netinka, antras netinka. Tada vienas raktas įlenda į spyną ir ji pasisuka... Tokio klyksmo aš daugiau per 28 darbo metus nesu girdėjęs.“
Niekada daugiau. NIE-KA-DA.
