Michaelis Mackay (52) trečio stadijos anaplastinės astrocitomos diagnozę sužinojo tuomet, kai 2020 metų rugpjūčio mėnesį jo žmona įrašė, kaip garsiai jis miegodamas knarkia, rašoma dailystar.co.uk.
Tuomet paaiškėjo, kad jam iš tiesų yra prasidėjęs priepuolis, todėl jis buvo skubiai išvežtas į artimiausią ligoninę Škotijoje. Medikai jam atliko kompiuterinę tomografiją, kurios rezultatai buvo keliantys nerimą, todėl buvo atlikti išsamesni tyrimai, po kurių šeima sužinojo skaudžią žinią. Spalio 5 dieną atlikta smegenų biopsija parodė, kad agresyvus smegenų vėžys vyrui gyventi paliko mažiau nei 12 mėnesių.
Vėžį išdavė knarkimas
Anksčiau savivaldos taryboje dirbęs Michaelis kovo 26 dieną mirė, palikdamas žmoną Trish ir du vaikus – Leanne (29) or Marką (22).
„Vieną sekmadienio rytą pabudau anksti ir negalėjau patikėti, kaip garsiai jis knarkia. Jis miegojo antrame aukšte, miegamajame, o aš buvau apačioje“, – sako Trish (50). – „Pasiėmiau telefoną ir nuėjau į miegamąjį jį nufilmuoti, kad paskui galėčiau jam parodyti. Tik prie jo priėjusi arčiau supratau, kad jam prasidėjęs priepuolis.
Iškviečiau greitąją, atvyko medikai ir pasakė, kad jam gali būti infarktas. Jie jį išvežė į ligoninę, aš iš paskos važiavau savo automobiliu. Kai atvažiavome, jam jau buvo geriau – tada visiems labai palengvėjo.
Jie atliko smegenų kompiuterinę tomografiją, ir kai gavome rezultatus, gydytojas pasakė, kad galime ramiai važiuoti namo. Bet kai jau ruošėmės važiuoti namo, gydytojas ir vėl mus pasikvietė – jis pasakė, kad tyrimo rezultatai parodė kažką, kas jiems visai nepatiko.“
Vėliau atliktas magnetinis rezonansas nieko tikslaus nenustatė, bet medikai pradėjo įtarti, kad Michaelis gali turėti smegenų auglį, todėl jam buvo paskirta biopsija.
Išoperuoti auglį buvo neįmanoma
Trish pasakoja: „Prieš sužinodama diagnozę aš daug skaičiau internete apie įvairius smegenų auglių tipus. Aš iškart supratau, kad tai – nieko gero, bet liūdna gyvenimo trukmės nuo 3 iki 12 mėnesių prognozė pralenkė didžiausiais mano baimes.
Dėl jo padėties smegenyse Michaelio auglio išoperuoti buvo neįmanoma. Žinoma, jis buvo sukrėstas, bet kažkaip sugebėjo išlikti stiprus, susitaikė su savo diagnoze ir sugebėjo ištverti pirmas dvi chemoterapijos sesijas.
Per Kalėdas jam buvo paskirtas poilsis nuo chemoterapijos, todėl mes galėjome gražiai leisti laiką su visa šeima. Kalėdų dieną susižadėjo mūsų dukra Leanne. Buvo labai gražu, bet tarp mūsų vis tiek tvyrojo liūdesys, nes visi žinojome, kad tai – mūsų paskutinės Kalėdos kartu su Michaelu.“
Šeimą buvo ką tik ištikusi dar viena tragedija – gruodžio 22 dieną nuo COVID–19 mirė Trish mama Catherine Macmillan (75). Kitą dieną po jos laidotuvių Michaeliui labai pablogėjo – jis nebegalėjo kalbėti.
Buvo blogiausi metai gyvenime
Trish pasakoja: „Iki tada Michaelas dar jautėsi neblogai. Bet dieną po laidotuvių aš nuėjau į kapines pasižiūrėti gėlių ir vaizdo skambučiu paskambinau savo sesei, kuri negalėjo atvažiuoti į Angliją, nes pati buvo susirgusi koronavirusu. Kai išėjau iš namų Michaeliui jau buvo pradėjusi drebėti ranka, o kai grįžau, jis jau buvo praradęs kalbos dovaną. Pas mus atėjo Leanne, ir tada Michaeliui prasidėjo priepuolis.
Jis buvo išvežtas į ligoninę stebėjimui, bet išleistas namo tą patį vakarą. Per kelias dienas jis ir vėl grįžo į save. Tačiau kita chemoterapijos sesija jį galutinai palaužė. Jis labai sunkiai sirgo, buvo pavargęs ir irzlus. Atrodė, lyg gyvenčiau su visai kitu žmogumi. Antrąją vasario savaitę jis nusprendė, kad daugiau tyrimų nebesidarys ir chemoterapijos atsisako, nes gydymas drastiškai paveikė jo gyvenimo kokybę.“
Michaeliui tuomet buvo paskirta paliatyvinė slauga, ir po šešių savaičių jis mirė namuose, apsuptas savo šeimos narių.
Trish pridūrė: „Mane labai guodžia tai, kad paskutinių savo gyvenimo dienų Michaelis nepraleido skausme. Žinoma, buvo labai sunku su viskuo susitaikyti, taip pat ir dėl to, kaip gyvename pastaruosius metu su koronaviruso pandemija.
Dar prieš Michaeliui susergant dėl karantino žlugo mano 50–ojo jubiliejaus ir mūsų vestuvių 25–ųjų metinių švenčių planai. Visai kaip buvo su mamos laidotuvėmis, ir atsisveikinimas su Michaeliu turėjo būti labai kuklus. Tai tikrai buvo patys blogiausi metai gyvenime.“
Išgyvenę tragišką netektį, Trish su vaikais jungiasi prie tūkstančių kitų žmonių Didžiojoje Britanijoje, dalyvaudami 26 mylių bėgime gegužės mėnesį ir taip rinkdami aukas smegenų vėžio tyrimams.
