Olga Nugarienė (60 m.) ir Ana Strukova (55 m.) – pavyzdys, kad niekada nevėlu pradėti užsiimti mylima ir nauja veikla. Biuro dokumentus iškeitusios į muilą, vandenį ir vilną, jos ne tik atrado savo pašaukimą, bet ir sukūrė tai, kas žavi daugelį: autentiškus, šilumą skleidžiančius veltinius.
Vaikystės rankdarbiai, ilgam pasitraukę į šešėlį, išlindo tuomet, kai atrodė, kad viskas gyvenime jau sustyguota. Tačiau būtent tada jos pasirinko klausytis ne proto, o širdies.
Techninį darbą seserys iškeitė į meną
„Nors pati idėja pradėti velti kilo jau suaugus, tačiau pomėgis rankdarbiams tikrai lydėjo nuo vaikystės ir turbūt viskas prasidėjo nuo susižavėjimo. Vilna pati savaime yra labai įdomi medžiaga, ji leidžia tiek daug padaryti.
Kuo daugiau matėme kitų meistrų darbų, kuo labiau gilinomės į vilnos savybes, tuo labiau viskas traukė. Ir kai vilnoniai daiktai patiko jau nuo vaikystės, taip gyvenime ir susiklostė, kad mūsų įmonė, šeimos verslas pamažu pradėjo keistis. Viena veiklos kryptis užleido vietą kitai – vėlimo amatui.
Mes su sese nuo mažens mėgom rankdarbius, visada dirbome rankomis. Sesuo labai gražiai piešia, o mes abi nuo vaikystės buvome panirusios į siuvimą, mezgimą, nėrimą, siuvinėjimą – viską, kas susiję su rankdarbiais.
Taip per laiką sukaupėme daug įgūdžių ir nusprendėme išbandyti šį amatą, kuris, nors labai senas, 21-ajame amžiuje atgimsta su nauja jėga. Vėlimas šiandien žengia labai stipriai į priekį, tai natūralus procesas su daug galimybių kūrybai“, – atsiveria sesuo Olga.
Iki tol seserys dirbo visiškai kitoje srityje – tvarkė dokumentaciją, tikrino, ar įvairių gaminių dokumentai atitinka norminius reikalavimus. Tai buvo visiškai techninis darbas, neturintis nieko bendro su menu ar amatais.
Kai apie savo planus jos pranešė šeimai ir draugams, iškart susilaukė nemažo palaikymo tiek pradžioje, tiek sulaukia jo iki šiol. Tas palaikymas atsispindėjo ne tik žodžiais, bet ir gaminių dėvėjimu, kuris seserims buvo didžiausias pripažinimas.
Jos pasakoja, kaip draugai kartais nustebdavo: „Mes nežinojome, kad jūs tiek daug mokate!“ Jie žinojo, kad Olga ir Ana gali megzti ar siūti, bet vėlimas jiems buvo visiška netikėta nuostaba.
Kas tas vėlimas iš tikrųjų?
Pasak seserų, vėlimas tai labai senas amatas, skaičiuojantis šimtmečius, o gal net tūkstantmečius. Vilną velia tiek šaltų, tiek šiltų kraštų gyventojai. Pavyzdžiui, jos turi sekėjų iš Nepalo ar Mongolijos, kuriems yra puikiai pažįstamas šis amatas, nes tai kalnų šalys, kur vėlimas yra tradicinė veikla. Olga pasakoja apie visą vėlimo procesą nuo A iki Ž:
„Procesas toks: vilna kerpama nuo avių, kurios lieka sveikos, netgi palengvėja be vilnos. Vėliau vilna šukuojama, dabar tai atlieka specialios mašinos, o mes perkame jau paruoštą, šukuotą vilną. Ji yra tarsi vata, ją šlapiname, muiliname, triname, kočiojame, formuojame, kol ji sutankėja ir įgauna norimą formą.
Prieš kiekvieną darbą darome mėginį, kad suprastume konkrečios vilnos savybes. Tada braižome lekalą, skaičiuojame, kiek ji susitrauks, kartais dvigubai ar net trigubai. Pavyzdžiui, gaminant šaliką, piešiame eskizą, segėms – piešinuką, o gaminant avalynę tiksliai išmatuojame pėdas ir pagal tai skaičiuojame lekalus. Viskas reikalauja tikslumo ir net matematikos žinių, kurią baigiau aukštojoje mokykloje, ir taip pat sesės Anos inžinerijos aukštasis čia tikrai praverčia.“
Abejonių, žinoma, netrūksta ir būna, kadangi Olgos ir Anos teigimu, visi esame gyvi žmonės:
„Tačiau bijoti nėra ko – jeigu matai tikslą, bet negali pasiekti jo šuoliu, eini mažais žingsniais, po vieną, kiekvieną dieną, ir vis tiek nueisi. Svarbiausia judėti pirmyn, todėl nors Lietuvoje seniau taip pat veldavo, šiandien tai turime padaryti su šiuolaikinėmis technologijomis.“
Anot jos, Lietuvoje seniau taip pat veldavo, ypač paprastus veltinius. Tačiau šiandien turime prieigą prie tokių medžiagų, kokių mūsų protėviai neturėjo.
Ji teigia, kad merino vilna iš Naujosios Zelandijos – ypač švelni, puikiai tinkama šalikams, skrybėlėms, net kūdikių drabužiams. Anksčiau tai buvo elitinė medžiaga, skirta tik aukštuomenei, o už avių išvežimą iš Ispanijos grėsė net mirties bausmė.
„Dabar pasaulis susitraukęs – vilna keliauja į Italiją, ten dažoma, paruošiama, o mes ją jau gauname pasiruošusią. Šiuolaikinės technologijos ir pasaulinės galimybės leidžia mums kurti ne tik gražius, bet ir šiuolaikiškus, aplinkai draugiškus gaminius. Vilna – natūrali, sugrįžtanti į gamtą, tad tai itin aktualu šiandieniniame pasaulyje, kuriame tiek daug chemijos ir vienkartinių daiktų.“
Gaminių įvairovė – kokie jie?
Vilna būna iš įvairių avių rūšių, todėl ji naudojama skirtingiems gaminiams. Pavyzdžiui, pradėkime nuo merino vilnos – ji pati švelniausia ir turi labai daug atspalvių. Iš jos sesuo Ana gamina įvairius galvos apdangalus: skrybėlaites, kepures tiek vyrams, tiek moterims, taip pat – šalikus, skraistes.
„Naudojame specialų metodą, kai vilna veliama kartu su šilku, abi medžiagos natūralios ir vėlimo metu susijungia į vientisą, labai švelnų, lengvą bei plastišką audinį. Taigi, gaminame įvairius šalikus, puoštas ar paprastas skraistes, pirštines, kumštines, riešines, taip pat sukneles, tunikas, palaidines ir su šilku, ir vien iš vilnos. Gaminame ir paltus.
Vienas iš populiariausių mūsų gaminių – šlepetės. Tai visiems pažįstamas ir reikalingas daiktas, kurį net gydytojai rekomenduoja avėti basomis kojomis, ypač tiems, kurie turi sąnarių problemų ar serga cukriniu diabetu. Esu girdėjusi, kad vilnonės šlepetės gerina kraujotaką.
Šlepetes darome įvairaus dydžio nuo pačių mažiausių (16 dydžio) kūdikiams iki 48 dydžio vyrams. Modelių – visa įvairovė. Gaminame ir batus: tiek žieminius, tiek pavasariui ar rudeniui tinkamus žemakulnius, iki čiurnų tokius, kaip bateliai ar mokasinai.
Net ir vasarai gaminame lengvus batelius iš plonos vilnos su šilku. Žieminiai įvairūs: aukšti, su raišteliais, su užtrauktukais, dekoruoti, siuvinėti, puošiami raštais“, – teigia Olga.
Užsakymus žieminei avalynei jos priima jau dabar, nes dirba dviese, tad joms prireikia daugiau laiko nei įprastoms įmonėms.
Iš smulkesnių dirbinių jos gamina seges ir papuošalus. Segės būna įvairių formų – gyvūnėlių (šuniukų, kačiukų, lapių, voverių), gėlių, lapų, puokščių. Žmonės dažnai atsiunčia savo augintinio nuotrauką ir sesuo Ana pagal ją pagamina segę. Olgai pačiai labiau sekasi paukščiai ir augaliniai motyvai.
„Taip pat kuriame įvairius kaklo papuošalus iš vilnos arba vilnos su šilku. Dar gaminame ir rankines, jos irgi gali būti siuvinėtos, dekoruotos. Priklausomai nuo sezono ir nuotaikos, kuriame ir interjero dekoracijas.
Mūsų gaminių asortimentas labai platus. Esame plačios kvalifikacijos vėlėjos. Kiek žinau, vėlėjų bendruomenėje tokią gaminių įvairovę turi retas. Dažnai vėlėjos specializuojasi tik vienoje srityje – šlepetėse, suknelėse ar pirties kepurėse, o mes darome beveik viską“, – komentuoja vėlėja Olga.
Dažnas užduoda joms klausimą, kaip jos skirstosi darbais, o seserys atsako, kad viskas vyksta natūraliai. Olga pasakoja, kad Ana kažkaip savaime ėmėsi galvos apdangalų ir jai puikiai sekasi. Ji net dalyvavo tarptautiniame konkurse – su savo galvos apdangalais laimėjo antrą vietą, o su kaklo papuošalais – pirmą (tai vyko per COVID-19 pandemiją). Olgai, kaip pati sako, labiau „kibo“ avalynės gamyba.
Žinoma, pasitaiko ir bendros kūrybos gaminių, viena pradeda, kita pabaigia, papuošia, siuva padus. Taigi, yra tiek individualių, tiek bendrų darbų – priklauso nuo to, kam tuo metu daugiau laiko ar kam geriau sekasi.
Vilna žavi, o seserystė – dar labiau
Pirmiausia, anot Olgos, vilnos savybės leidžia labai plačiai atsiskleisti kūrybiškumui, iš jos galima sukurti be galo daug, nuo mažytės gėlytės iki palto ar batų:
„Taip pat darbas su vilna labai malonus. Mes ją glostome, klojame, formuojame, tai tarsi terapija. Rankų darbas ramina, leidžia susikaupti. Ieškojome, ką galėtume pasiūlyti šiuolaikiniam žmogui – kažką unikalaus, ko nesiūlo didieji gamintojai.
Kokybiškų, individualiai pritaikytų vilnos gaminių rinkoje trūksta. Žmonės neretai neranda tinkamo dydžio ar modelio, ypač po traumų, operacijų ar tiesiog turint specifinių poreikių. Mūsų batai be jokių siūlių, labai patogūs. Svarbiausia – vilna natūrali, draugiška žmogui ir aplinkai. Štai dėl ko pasirinkome šį amatą.“
Dirbant kartu kasdien seserystė tikrai netrukdo, bet ir padeda. Seserų teigimu, jos supranta viena kitą iš pusės žodžio ar net žvilgsnio, nesutarimų praktiškai nebūna, nes stengiasi viena kitą išgirsti. O jei nuomonės išsiskiria, tai tik kūrybiniame procese – bet ir tada kartu ieško geriausio sprendimo, kuria bendrą viziją.
„Sesuo išmoko fotografuoti, filmuoti – tai tapo jos stiprybė. Kūryba savaime traukia – tai procesas, kuris nesibaigia darbo valandomis. Kartais net naktį susapnuoji idėją, o ryte jau ją vystai.
Sunkiausia buvo išmokti save pristatyti. Reikėjo peržengti kuklumo ribą, drįsti kalbėti apie savo gaminius, save parodyti. Teko išmokti, kaip juos fotografuoti, aprašyti, pateikti socialiniuose tinkluose“, – apie sunkumus prabilo seserys.
Taip pat kita labai svarbi jų išskirta pamoka – gebėti išklausyti klientą. Daug gaminių seserys kuria pagal individualius užsakymus, o ne visi žmonės moka aiškiai išreikšti, ko nori.
Kartais tenka išsiaiškinti, kalbėtis, rašytis, kad suprastum tikrąją idėją. Jos išmoko būti kantrios, nes anksčiau kartais imdavosi darbo ir tik vėliau paaiškėdavo, kad žmogus įsivaizdavo visai ką kita. Tai joms buvo svarbi patirtis.
Kuriozai ir įsimintini užsakymai
Viena iš seserų paklausta, ar būta kuriozų, neįprastų situacijų ar įsimintinų istorijų, atsako, kad per muges pasitaiko visko.
„Kartais labai smagu stebėti žmonių reakcijas. Pavyzdžiui, dalyvaujant pavasario mugėje, kai turime pilną stalą vilnonių gėlių segių, praeiviai sušunka: „Žiūrėk, žiūrėk, čia gyva! Bitės jau atskrido!“ O iš tikrųjų – tik mūsų segės iš vilnos, bet jos taip dailiai padarytos, kad net bitės atskrenda. Tokie momentai labai džiugina.
Dar labiausiai širdį paglosto, kai žmogus grįžta su dėkingumu. Panešiojo mūsų gaminį, sugrįžta, atveda draugą, bičiulį, vaiką ar net užsako dovaną anūkui.
Viena mama gimtadienio proga užsakė šlepetes savo dešimtmečiui, vienai kojai šlepetė buvo kaip arkliuko galva, kitai – kaip šuniuko. Vaikas labai mėgo arklius ir turėjo savo mylimą margutį. Paskui mama pasakojo, kad vaikas iš tų šlepečių neišlipa, nes dabar jam svarbu šiltai laikyti kojas, anksčiau visai neavėdavo šlepečių!
Yra ir gilesnių istorijų, kurios paliečia širdį. Atėjo tėvai su vaiku, kuris nuo gimimo negali vaikščioti, o jo kojytės – visiškai nestandartinės. Tokiems vaikams šiltų batukų niekas negamina. Mes jį išmatavome ir padarėme specialią avalynę pagal jo kojyčių formas. Ir paskui ta pati šeima grįžo po kelių metų, kai jau reikėjo didesnių batukų. Tai širdį glostančios akimirkos.
Buvo ir dar vienas nepaprastas užsakymas – poniai, šimto metų jubiliejaus proga, sukūrėme aulinukus namams. Jos kojelės gyvenimo išvargintos, pirštai užlipę vieni ant kitų. Parduotuvėje nieko tinkamo, bet mūsų siūti batai tapo vieninteliai, kuriuos ji galėjo avėti. Ir sakė: „Seniai tokių gerų neturėjau.“ Tokie atsiliepimai suteikia mūsų darbui prasmę.
Džiugina ir kūrybiški klientai – jaunimas su idėjomis, norintis išskirtinių, spalvingų gaminių. Mes visada pasiruošusios įsiklausyti ir aptarti, kaip tai įgyvendinti technologiškai. Taip gimsta ypatingi dalykai.“
Anot jų, ryškiausi užsakymai dažnai būna žmonėms su negalia, pavyzdžiui, kai reikia pagaminti gražius batus, bet pėdos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir forma, tada iššūkis būna ne tik estetinėje, bet ir techninėje pusėje.
Vienas įsimintinas užsakymas buvo iš jaunuolio, kai savo būsimai žmonai jis užsakė pavasarišką skrybėlaitę su našlaičių puokštele ir norėjo padovanoti kaip staigmeną. Kai ji ją gavo, džiaugsmas buvo neišpasakytas – pasak seserų, tokie užsakymai parodo, kiek daug meilės žmonės gali įdėti į dovanas.
Būna ir specialių užsakymų – kaklo papuošalai šokių konkursams, išskirtinės skraistės vestuvėms – šiltos, bet lengvos, puošnios, priderintos prie baltos suknelės.
Seserys pernelyg neplanuoja, o kaip tik svajoja:
„Dešimtmečiais planuoti – palikime tai vyriausybei, o mes svajojame, kad mūsų gaminiai kalbėtų patys už save, kad jų daugėtų, kad jie džiugintų, šildytų ir neštų gerą nuotaiką. Kartais žmogus užsako segę ir sako: „Čia mano katinėlis, senas, mylimas. Noriu jį nešioti ant krūtinės, net kai jo jau nebus.“ Tokie momentai ypatingi.
Norėtume ne tik kurti ir plėstis, bet ir mokyti kitus. Turime kuo pasidalyti, nes internete dažnai pasitaiko netinkamų pamokymų. Mūsų žinios patikrintos laiko, patirties. Esame pasiruošusios priimti norinčius į pradžiamokslį.“
Tačiau komandai reikia ne šiaip darbuotojų – reikia žmonių, kurie degtų tuo, ką daro, kaip ir jos. Rankų darbo gaminys – tai meistro širdis. Jį galima padaryti nuo pradžios iki galo tik su tikru atsidavimu. Jei žmogus tik dirba dėl algos, rezultatas nebus toks pats. Galima išmokyti, bet svarbiausia tai noras ir asmeninis sutapimas.
Olga pasakoja, jog viena jos bičiulė, turėdama rimtą, „kilmingą“ darbą, ėmėsi kūrybos – dabar kuria žvakes kaip gėles. Jai atrodo, kad įkvėpimas tikrai perduodamas:
„Kartais per muges kolegės pastebi, kas tuo metu galimai turi tendenciją ir sako: „Padarome 50 vienetų – bus madinga, pigiai padarysime, brangiai parduosime.“ Bet kai taip darai, žmonėms tai neįdomu. O kai kuri iš širdies – tada daiktas lyg „gimsta“ iš tavęs ir jį žmogus būtinai pastebi. Matyt, kažkokia nematoma energija pereina į kūrinį.
Svarbiausia – pasitikėti savimi. Reikia nebijoti pasakoti apie tai, ką moki, ką mėgsti. Vertinga prisiminti, ką mokėjai nuo vaikystės – gal iš šeimos paveldėjai kokį amatą. Net paprasti dalykai, kaip sagos prisiuvimas, dabar daugeliui sunkūs. O tai buvo savaime suprantama mūsų seneliams.
Reikia nebijoti dirbti rankomis. Jeigu mėgsti molį – lipdyk, jeigu mėgsti siūti – siūk. Kuo daugiau moki, tuo daugiau sugebėjimų vėliau gali praversti. Kartais tai net išgelbėja gyvenimą.“
Olgos ir Anos teigimu, parduotuvėse pilna visko, bet žmogus ateina ir sako:
„Noriu riešinių su šuns vilna – kad sąnarių neskaudėtų.“ arba: „Niekur nerandu batukų – galite padaryti?“ Kas tai padarys? Tik amatininkas. Dirbtinis intelektas tik nupieš – bet nepadarys.
Anot seserų, amatai turi gyvuoti ir jie turi tarnauti žmonėms, eiti koja kojon su laiku, padaryti ne taip, kaip prieš 200 metų, o pritaikyti šiuolaikiniam žmogui.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
