Norime papasakoti apie vieną atvejį, kuris dar iki karantino nutiko Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus pacientui Tadui (vardas pakeistas). Pasak vedėjos gydytojos psichiatrės Onos Davidonienės, jos vadovaujamas skyrius nedidelis, jame dirba empatiški, energingi, entuziazmo nestokojantys specialistai. Ypatingas dėmesys skiriamas naujoms, humaniškoms psichikos sveikatos paslaugoms, pacientų reabilitacijai, jų grįžimui į visuomenę ir visavertį gyvenimą.
Psichikos sveikatos centro pacientai – psichikos sutrikimų turintys ir socializacijos įgūdžių stokojantys žmonės. Jais čia iki pusmečio rūpinamasi po stacionaraus gydymo ligoninėje. Psichiatrė sako, kad šie asmenys dažnai turi menką savivertę, kai kurie kilę iš nedarnių, asocialių šeimų, niekada nepatyrę meilės, visų atstumti ir niekam nereikalingi.
Panaši ir 20 metų Tado gyvenimo istorija. Visas Psichikos sveikatos centras labai džiaugėsi, kai padedant specialistams Tadui pavyko gauti darbą – jis įsidarbino dideliame prekybos centre salės darbininku. Deja, jau po dviejų valandų vaikinas išsvajoto darbo neteko. Kas gi atsitiko?
O. Davidonienės teigimu, Tadas buvo iš tų vaikų, kurie nuo pat gimimo tampa kliuviniu ir visų nelaimių priežastimi lengvabūdiškame ir triukšmingame juos pagimdžiusių moterų gyvenime, nes suvaržo jų laisvę nevaržomai lėbauti. Po intensyvaus specialistų darbo su Tadu ir įtikinėjimų, kad vaikinas niekuo nėra prasikaltęs nei savo gimdytojai, nei kam kitam, vaikinas ėmė labiau pasitikėti savimi, galimybe atrasti savo vietą visuomenėje, pritapti joje, o ypač susirasti darbą – juk iš gaunamos 28 eurų stipendijos išgyventi visą mėnesį tiesiog neįmanoma.
Tadas nerimaudamas laukė dienos, kada galės pradėti dirbti. Atėjęs į darbo vietą pirmiausia buvo trumpai supažindintas su darbo tvarka ir taisyklėmis, jam buvo parodytas vaizdo įrašas, kad geriau suprastų, ką ir kaip turės atlikti. Pasibaigus trumpam instruktažui vaikinas pasirašė reikiamus dokumentus ir buvo nukreiptas dirbti į gėrimų skyrių.
Ruošti daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų
Keisti pedagogų nuostatas
Mažinti mokinių skaičių klasėse
Formuoti pozityvų visuomenės požiūrį
Vos pradėjęs darbą Tadas buvo užkalbintas rusakalbės moters. Kadangi vaikinas nesuprato klausimo, pasikvietė kolegą – kitą salės darbuotoją. Pastarasis, užuot draugiškai padėjęs išsiaiškinti, jį apibarė.
Netrukus vaikinas buvo nukreiptas į daržovių skyrių, kur susidarius gausesniam pirkėjų srautui reikėjo jo pagalbos. Vos pradėjęs dirbti šiame skyriuje išgirdo nurodymą sutvarkyti užsikimšusį taromatą. Tokios darbų lavinos užkluptas vaikinas išsigando, kad nieko nespėja ir nesugebės atlikti jam patikėtų darbų. Taip ilgai Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojų ugdyta ir puoselėta Tado savivertė sumažėjo iki nulio.
Susijaudinęs vaikinas kreipėsi į vadovę – prisipažino, kad nespėja taip greitai suktis. Vadovė jam davė kažkokią tabletę – sakė, vaistai padės nusiraminti, bet išgėręs vaistų jis privalo kuo skubiau grįžti atgal, į prekybos salę, ir vėl tęsti darbą. Tadas atsisakė gerti nežinomus vaistus, sakė, kad pasitiki tik savo psichiatru. Pasak jo, tai išgirdusi vadovė tiesiog pasiuto – kaip jis drįsęs nuslėpti, kad yra psichikos ligonis?! Moteris sakė, kad Tadas ją labai nuvylė, ir nedelsdama jį atleido iš darbo, nors vaikinas jokių konkrečių nusižengimų nebuvo padaręs.
Ši istorija įvyko dar iki šalyje paskelbiant karantiną. Tuo metu O. Davidonienė, paklausta, kas laukia Tado, tik atsiduso – dar porą mėnesių jis galės lankytis skyriuje, tik prireiks dar daugiau specialistų ir paties Tado pastangų, kad jis vėl atsistotų ant kojų. Po to vaikinas turės bandyti išgyventi savarankiškai.
Paskelbtas karantinas pakoregavo ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus planus – čia įprasta tvarka teikiama tik būtinoji pagalba, o su pacientais ryšys palaikomas nuotoliniu būdu. Pasibaigus karantinui paslaugos Tadui bus tęsiamos, o kol kas atvejo vadybininkas ir gydytoja su juo bendrauja telefonu. Jie deda pastangas palaikyti vaikino ūpą, mėginti jį įtikinti, kad šis atvejis – dar ne pabaiga, kad yra supratingų darbdavių ir kad jam pavyks rasti kolektyvą, kur galės pasijusti reikalingas, naudingas, gal net ir mylimas.
Nors specialistai per kelis mėnesius užmezga glaudų ryšį su savo globojamais likimo nuskriaustais ir visuomenės atstumtais žmonėmis, stengiasi jiems kuo gali padėti, bet vien jų pastangų neužtenka. O. Davidonienė pabrėžia, kad būtinas visuomenės supratimas ir pagalba. Juk ne viską lemia pinigai, bet kokia kaina gautas pelnas. Visose gyvenimo srityse, ypač – tarpusavio santykiuose, svarbiausia – žmogiškumas.
Reikia tikėtis, kad pasibaigus karantinui ir gyvenimui grįžus į savo vėžias atsiras daugiau socialiai atsakingų darbdavių, kurie nepabijos ištiesti pagalbos rankos ne tokiems sėkmingiems visuomenės nariams.
Straipsnio autorė: Janina Utkuvienė.
