AF kalbėjosi su apskrities laidotuvių namų, seniūnijų darbuotojais, su kunigu – kaip šie, artimųjų neturintys ar palikti žmonės yra laidojami, kas rūpinasi jų amžinojo poilsio vieta, ar uždega kas žvakelę, pastato jiems paminklą.
Anykščiuose vienišųjų laidotuvės – komunalininkų rūpestis
UAB Anykščių komunalinis ūkis laidojimo namų vedėja Jolita Šimonė pasakojo, kad vienišų žmonių laidojimu Anykščių rajone rūpinasi šių namų darbuotojai. Tokių, beveik visuomet – benamių, palaidojama nedaug, vos keletas per metus, o kartais – ir nė vieno.
„Per metus daugiau dešimt nėra. Būna trys, du, penki, kažkuriais metais nė vieno nelaidojome. Jei miręs žmogus iš kaimo, skambiname į seniūniją, prašome seniūno įgaliojimo persivežti į Anykščius. Prieš tai stengiamės apie žmogų kuo daugiau sužinoti – gal jis kaime turėjo artimųjų, kad galėtume palaidoti prie jų.
Dažniausiai yra taip, kad nieko neturi, tai vežame jį čia, į naujas Anykščių kapines. Būna taip, kad artimieji yra, bet žmogaus laidoti nenori – jie gyvenę tokį gyvenimo būdą, kad net ir vaikai, broliai, sesės atsisako. Paskutinį tokį laidojome Troškūnuose – prašėme, kad mums bent leistų palaidoti jį prie tėvų, nes artimieji patys jo laidoti nesutiko“, – kalbėjo J. Šimonė.
Laidojami šie žmonės irgi ne prie visų kitų – jiems yra atskira vieta naujosiose Anykščių kapinėse. Palaidoję vienišą asmenį, komunalinio ūkio darbuotojai pastato kryžių, uždega žvakę.
„Visada per tokias laidotuves uždegame žvakutę, kartais užsakome gėlytę – dirbtinę, kad ilgiau stovėtų. Padarome iš žvakių kryžiuką, kaip visiems. Kartais mūsų vyrai priskina vietoje gėlių ar eglišakių padėlioja. O paskui pievutę pjauname ir viskas. Kunigo tokiose laidotuvėse niekada nebūna.
Mes jo nekviečiame, bet ir nemanau, kad eitų. O antra vertus, mes nežinome, koks tas žmogus buvo – gal netikintis. Mes į to žmogaus gyvenimą neįlįsime, kas ten žino, kodėl jis taip gyveno, gal tam yra priežasčių. Nereikia smerkti“, – apie vienišo žmogaus laidotuves pasakojo UAB Anykščių komunalinis ūkis laidojimo namų vedėja bei apgailestavo, kad niekas nesirūpina nei tokių žmonių laidotuvėmis, nei jų kapų priežiūra.
„Mūsų žmonės aukojasi – juk mirusįjį reikia sutvarkyti, aprengti, vežame jį už dyką… Didelė bėda, kad mūsų vietinė valdžia neprisideda. Tik vieną žmogų belaidojant, Anykščių seniūnas paklausė, kiek mums trūksta ir primokėjo. Visa tai darome iš valstybinės 440 eurų pašalpos.
Kitus, kad ir mažą pensiją gaunančius, pridėjus ją prie tų 440-ies eurų, dar galima normaliai palaidoti, bet tik iš pašalpos – neįmanoma. Vien duobės iškasimas kainuoja 260 eurų, žmogaus atvežimas, karstas, drabužiai… Tuomet einame į baisų „minusą“. Pats pigiausias laidotuvių variantas – apie 800 eurų. Galėtų prisidėti savivaldybė, seniūnijos.
Kai kuriose savivaldybėse, kiek žinau, tokiems žmonėms laidoti skiriami pinigai. Mums reikėtų apie 500 eurų papildomai ir manau, kad tai padaryti įmanoma. Niekas ir kapais nesirūpina, nors prašome. Ar sunku su paminklininkais susitarti, kad iš kokių atliekų bent mažučius paminkliukus pastatytų… Kryžiai pūva, o mes vis rašome ant popieriaus mirusiųjų vardus…
Neseniai padarėme lentutes, bet ir jos pūva, reikia vis atnaujinti, perrašinėti. Niekam absoliučiai tai neįdomu, tie žmonės neįdomūs“, – apgailestavo J. Šimonė.
Laidotuvių namų vedėja papasakojo ir vieną į atmintį įsirėžusį atvejį, kuomet benamis buvo palaidotas itin prabangiai: ąžuoliniame karste, su pačiu brangiausiu kostiumu.
Taip atsitiko, nes žmogus gavo didelę pensiją, o jam mirus, buvo gautos dvi: „Mes tuos pinigus turime išnaudoti iki cento.“
Vienišųjų erdvėje – vienintelis paminklas
J. Šimonė sakė, kad Anykščių rajone palaidoti asmenys – visi identifikuoti, nėra atsitikę taip, jog žmogus būtų nežinomas.
„Kažkas vis viena jį pažįsta, pasako vardą, pavardę, o jei slaugoje guli, juo labiau. Būna, prašome policijos pagalbos, kad paieškotų vaikų, kitų artimųjų.
Šiais metais atsirado vieno vyro, kurį palaidojome 2014 metais, sūnus. Jis pasakojo, kad tėvo niekada gyvenime nėra matęs, net nežino, kaip jis atrodo. Bet atvežė paminklą – sakė, kad tiesiog kilo noras tėvui paminklą pastatyti. Stovi dabar toje vietoje vienintelis paminklas.
Yra vienas ar du kapeliai, kurie lankomi, turbūt draugai ateina. Buvo ir atvejis, kad tokio benamio draugas, kiek galėjo, prisidėjo prie laidotuvių“, – pasakojo pašnekovė.
Vieni skaičiuoja centus, kiti ieško prabangos
AF teiravosi J. Šimonės, ar kažkokia pagalba suteikiama neturintiems artimųjų dviem senyvo amžiaus žmonėms, vienam iš jų mirus. Gal laidojimo namai suteikia paramą ir jiems?
„Senukai dažniausiai pinigų būna pasitaupę, laidotuvėms užtenka. Dažniau jų neturi tokio amžiaus žmonės kaip aš, ir dažniausiai jie – iš kaimo. Būna, kad atvažiuoja žmogus ir matai, kad reikės suktis kaip gali, kad būtų pigiau. Iš tiesų, žmonės labai neturi pinigų, ypač kaimuose.
Tuomet renkasi viską, kas pigiausia, kai ko atsisako, drabužius savo atsineša, nedaro gedulingų pietų, – kaip žmonės bando sutaupyti, pasakojo J. Šimonė. – Būna, kad žmonės tiesiog nori būti palaidoti su savo drabužiais, tai tenka visokių prisižiūrėti. Vieną suknelę ištraukėme susilamdžiusią kaip armoniką, dar plisuotą. Teko lyginti.
Būna, ir su kandžių skylutėmis drabužius gauname, tuomet rodome žmonėms, klausiame, ar tikrai toks drabužis tinka. O būna visaip. Jei jiems tinka, tai ir rengiame. Teko ir „plėmuotą“ drabužį rengti, kažkaip pridengėme tą dėmę.
Įdomiausia tai, kad dažniausiai tokių žmonių artimieji – tikrai ne skurstantys. Toks, matyt, žmonių būdas. Savais drabužiais žmogų rengti ir pati kartais patariu – jei vyras turi gražų, tvarkingą kostiumą, kam pirkti. Ir pati tėtį laidojau su savu kostiumu – taip ir matau, kaip šventėje buvo, su juo vaikščiojo.“
Perkalbėti artimųjų J. Šimonė teigė nebandanti – laidojimo namų darbuotojai vykdo žmonių norus ir gali nebent patarti.
„Jei žmogui patinka tokia suknelė – prašau. Karstą irgi renkasi įvairiai, nes jų kainos skiriasi. Vieni iš karto pasako, kad reikia pigiausio, nes kam kišti po žemėmis pinigus, kiti pigiausią ima, nes iš tiesų neturi pinigų. Būna ir taip, kad žmonės, nors ir neturi daug pinigų, sako, kad artimasis užsitarnavo, užsidirbo, negi gaila, ir paima patį brangiausią karstą. „Tegu turi“, – sako.
O dar yra ir tokių atvejų, kad sulaukiame pastabų: „O pas jus tik tokios kainos?“ Tokiems žmonėms svarbiausia – sumokėti daug, jie vyksta į kitą miestą ir perka tokį patį ąžuolinį karstą už tūkstantį eurų, kuris pas mus kainuoja 500.
Dar kitiems nei kaina, nei iš ko karstas padarytas, visai nesvarbu, jie žiūri, ar karstas jiems gražus. Čia patarimų neduosi. O karstai pas mus kainuoja nuo 200 iki 520 eurų. Urnų kainos mažesnės, bet urnoje laidoti yra brangiau – kainuoja palaikų nuvežimas, parvežimas, kremavimo paslaugos“, – pasakojo J. Šimonė ir pridūrė, kad šiame darbe sunkiausia ne vienišus asmenis laidoti, o sugerti artimųjų skausmą…
„Žmonės ateina ne tik karsto, jie išsišneka, kaip jiems buvo sunku, kaip ligonį slaugė – jie tą pasakoja iki smulkmenų… Šneki, supranti, gaili, bet kiekvieną kartą tenka sugerti tą negatyvą. Suprantame, kai kuriems ir palengvėja, kai sunkus ligonis išeina. Išklausome. Būna ir labai piktų žmonių, po to ateina, atsiprašo.
Kiekvieno reakcija – kitokia. Reikia labai atsargiai bendrauti, pasiūlyti. O būna ir tokių, kurie juokauja, gerai nusiteikę, atrodytų, kad vestuves ruošiame. Būna, kad ir apkabini, ir paglostai, ir pasijuoki drauge“, – apie darbą Anykščių laidojimo namuose pasakojo jų vedėja.
Laidoja už valstybės ir savivaldybės lėšas
Utenos miesto seniūnė Edita Urbonienė AF sakė, kad 2023–2024 metais Utenos miesto naujosiose kapinėse palaidota 15 vienišų asmenų: pernai šeši, šiemet – devyni.
„Mirusieji, už kurių kapaviečių priežiūrą atsakingi Utenos socialinės globos namai, laidojami Utenos socialinės globos namų prižiūrimame kvartale, o mirusieji, už kurių kapaviečių priežiūrą atsakinga Utenos miesto seniūnija, nuo šių metų pradžios laidojami tam skirtame šių kapinių kvartale.
Jis ir numatytas laidoti vienišus žmones pagal Utenos miesto naujųjų kapinių įrengimo techninį projektą“, – sakė E. Urbonienė bei pridūrė, kad iki šiol vieniši žmonės, kad būtų lengviau prižiūrėti jų kapavietes, buvo laidojami kvartalų pakraščiuose.
Kapavietės Utenos miesto naujosiose kapinėse, pasak seniūnės, skiriamos neatlygintinai, o vienišas asmuo Utenos rajone, skirtingai nei Anykščių, laidojamas iš minėtosios 440 eurų valstybės skiriamos laidojimo pašalpos ir iš 605 eurų Utenos rajono savivaldybės biudžete numatytų lėšų teikti laidojimo paslaugas.
Iš viso čia vienišam žmogui laidoti skiriama 1 045 eurų suma, kurios, pasak E. Urbonienės, užtenka. Utenos rajono savivaldybės administracija sudaro sutartį su laidojimo namais, kurie vienišą žmogų ir palaidoja.
Tokias laidotuves Lietuvoje išvysite retai: išlydėjo tuos, kurių vietoje nenorėtų atsidurti niekas
Visą straipsnį rasite: ČIA.
Straipsnio autorė: Sigita Pivorienė
Tokias laidotuves Lietuvoje išvysite retai: išlydėjo tuos, kurių vietoje nenorėtų atsidurti niekas
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad tokie kapai yra ir kituose miestuose
Vilniuje, Karveliškių kapinėse, specialiai tam skirtame kalnelyje 22c kvartale, kas ketvirtį vyksta jautrios laidotuvės – laidojami vieniši asmenys, neturintys artimųjų arba tie, kuriuos atsisakė laidoti giminės.
Apie kovo 31-ąją vykusias vienišų asmenų laidotuves socialiniuose tinkluose pranešė Laidojimo paslaugų centras. Kaskart į laidotuves susirenka paslaugų centro darbuotojai, joanitų bendruomenė ir kunigas Ričardas Doveika.
Palaidota 17 vienišų asmenų
Amžinojo poilsio specialiai įrengtoje bendroje kapavietėje atgulė 17 vienišų asmenų – du naujagimiai, penkios moterys ir 10 vyrų.
„Mes nežinome jų likimų –
Neteisiame ir nesmerkiame.
Oriai ir pagarbiai laidojame
Vienišą ar ką tik gimusį.... Kartais ir neatpažintą...
Dangaus karalystėje visiems užteks vietos.
Šiandien palaidojome 17 vienišų asmenų. Tų, kurie neturi artimųjų arba giminės atsisakė laidoti: 2 naujagimius, 5 moteris ir 10 vyrų. Pirmas šių metų ketvirtis.
Praėjusiais metais per tą patį laikotarpį (2024 m. pirmas ketvirtis) palaidojome 20 vienišų asmenų.
Iš viso 2024 m. palaidojome 72 vienišus asmenis arba tuos, kuriuos giminės atsisakė laidoti. Iš jų – 6 naujagimius.
Praėjusiais metais nebuvo nė vieno neatpažinto asmens Vilniaus mieste.
Statistika rodo, kad mirusių vienišų ir neatpažintų asmenų Vilniuje mažėja: 2023 m. palaidojome 80. Iš jų – 13 naujagimių. Buvo palaidoti ir 4 neatpažinti asmenys.
Ačiū visiems geros valios žmonėms, palydėjusiems tuos, kurių nėra kam palydėti jų paskutinėje šioje žemėje kelionėje“, – dalijosi Laidojimo paslaugų centras.
Laidojami neturintys giminių ir tie, kuriuos artimieji atsisako laidoti
Anksčiau apie kas ketvirtį vykstančias vienišų žmonių laidotuves naujienų portalui tv3.lt pasakojo Laidojimo paslaugų centro komunikacijos specialistė Vilma Budėnienė.
Kasmet miršta dešimtys vienišų žmonių, kurių nėra kam palaidoti. Dešimtis mirusiųjų atsisako laidoti patys artimieji. Tokių asmenų likimas Vilniaus mieste patenka į „Laidojimo paslaugų centro“ rankas, kurio darbuotojai pasirūpina, kad asmenys pagarbiai atgultų amžinojo poilsio. Tokių asmenų artimiesiems visada yra galimybė perlaidoti mirusiuosius, tačiau tendencija nedžiugina – tai renkasi daryti retas.
„Laidojimo paslaugų centras“ vienišų žmonių, neturinčių giminių ar artimųjų, galinčių juos palaidoti, ir mirusiųjų, kuriuos atsisako laidoti giminės ar artimieji, palaikų kremavimu ir laidojimu bei nenustatytos tapatybės asmenų laidojimu rūpinasi nuo 2021 m. kovo mėnesio.
Tąkart atstovė teigė, kad 2021 m. kovo-gruodžio mėnesiais buvo palaidoti 85 Vilniaus mieste mirę vieniši žmonės ir tie, kuriuos atsisakė laidoti giminės ar artimieji, taip pat du neatpažinti asmenys.
Per 2022 m. buvo palaidoti 75 vieniši asmenys ir du neatpažinti. 2023-aisiais per pirmą ir antrą ketvirčius buvo palaidoti 37 vieniši asmenys ir vienas neatpažintas.
Per ketvirtį taip pat palaidojami vidutiniškai vienas arba du naujagimiai – per metus jų palaidojama nuo keturių iki aštuonių.
V. Budėnienė, kalbėdama apie atvejus, kai mirusiuosius atsisako laidoti artimieji, sakė girdėjusi įvairių paaiškinimų, kodėl priimamas toks sprendimas:
„Priežastys, kurias numanome arba išgirdome, labai įvairios: neaugino, nesirūpino, paliko, santykiai atšalo ir kt. Pasitaiko tiesiog vienišų žmonių, kurių nėra kam palaidoti.
Jeigu kalbėtume apie naujagimius, galimai artimieji ar vieniša mama nori užversti šį gyvenimo lapą, neformuoti kapavietės, kurią lankant kiekvieną kartą išgyvens netekties skausmą.“
Amžinojo poilsio atgula į bendrą kapavietę
Mirusių vienišų asmenų ir tų, kuriuos atsisako laidoti artimieji, kūnai yra kremuojami. Kremacija pasirenkama dėl kelių priežasčių – pirmiausia, dėl vietos kapinėse, kurios Vilniaus mieste vis mažėja, be to, laidojant karstuose būtų formuojama atskira kapavietė, kurios nebūtų kam prižiūrėti. Dar viena priežastis – atsiradus artimiesiems urną lengviau perlaidoti.
„Urnos (kapsulės) yra laidojamos bendrame kape, specialiai suformuotame kolumbariume po žeme. Ant kapo dedama akmens plokštė, ant kurios surašomi vardai, pavardės, laidojimo metai
Prireikus, plokštę galima nuimti, jeigu atsirastų artimieji ir sugalvotų perlaidoti. Vidutiniškai vienu kartu palaidojama apie 20 asmenų, daugiausiai vienu metu buvo palaidota 35“, – dėstė pašnekovė.
Kiek kitaip yra laidojami neatpažinti asmenys – jie laidojami karstuose, kad prireikus asmenį būtų galima identifikuoti atliekant DNR tyrimus.
„Ant kryžiaus yra prikalama lentelė, ant kurios užrašoma lytis – nežinoma moteris, nežinomas vyras, preliminari mirimo data, palaidojimo data, spėjamas amžius, mirties liudijimo numeris“, – priduria „Laidojimo paslaugų centro“ komunikacijos specialistė.
Tokie asmenys laidojami kas ketvirtį, Karveliškių kapinėse, specialiai tam skirtame kalnelyje, 22c kvartale.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
