Į naujienų portalą tv3.lt kreipėsi skaitytoja Upė, kuri liko nusivylusi lietuvių abejingumu tikriesiems didvyriams. Ji ragino tautiečius atsibusti ir daugiau dėmesio skirti svarbiems dalykams.
„Aurimas Valujavičius baigė savo įspūdingą kelionę per Atlanto vandenyną. Nemeluosiu, žiūrėdama jo sutikimo įrašus verkiau iš pasididžiavimo savo tautiečiu, tačiau kartu besidžiaugiant man atėjo ir kita mintis.
Aurimas Valujavičius šiomis dienomis yra tarsi milžiniškas šviesos kamuolys prieš tamsą. Tikriausiai sutiksite, kad gyvename neramiais laikais, čia pat vyksta karas, kainos auga, žmones neramina mūsų ateitis.
Negana to, čia dar visa Lietuva seka ir aptarinėja Lauryno ir Viktorijos Suodaičių barnio dramą. Kai pamačiau Aurimą, pagalvojau:
Mes turim tokių nuostabių žmonių, tokių nuostabių herojų, tokių protingų ir apsišvietusių tautos protų, bet vat ne, mums labiau už viską rūpi kažkokių dviejų žmonių meilės drama.
Grįžus Aurimui labiausiai man užkliuvo viena detalė – per mažai domimės savo tautą garsinančiais žmonėmis. Geriau mums pacekavinti kaimyno dramas ir pasidžiaugti, kad mums ne taip blogai kaip jam.
Lietuviai, atsibuskite, nustokite skaityti tas santa barbaras, geriau domėkitės mūsų Lietuvos aukštuomene, kurie skina pergales, garsina Lietuvą ir verčia didžiuotis mus visus! Su Aurimo Valujavičiaus pergale sveikinu visus lietuvius!“, – rašė skaitytoja.
Psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis sako, kad dėmesys dažniau krypsta į viešojoje erdvėje vykstančias dramas dėl kelių priežasčių, tačiau tai nesunkiai paaiškinama atsižvelgiant į kai kurias žmogaus savybes.
Stebėdami patenkiname poreikius
Viešojoje erdvėje įsisukusi Suodaičių šeimos krizė patraukė ne vieno akis ir nustelbė kitus pasiekimus, kurie garsina Lietuvą. Čia ekspertas pabrėžia, kad reikia analizuoti žmogaus prigimtį, kodėl daugiau dėmesio sutelkiama į konfliktus, o ne didžiausios garbės vertus nuopelnus.
„Jeigu užduotume klausimą apie žmogų, kokia tai yra gyva būtybė, kuo ji skiriasi nuo daugelio kitų gyvūnų, keletas minčių būtų akivaizdžios: tai yra mąstanti, kalbanti būtybė.
Bet yra dar vienas požymis, į kurį dažnai nekreipiamas dėmesys, kad tai yra išskirtinai seksuali būtybė. Kaip elgiasi kiti gyvūnai – jie pavasarį porą savaičių skiria poravimuisi, o visą likusį laiką ėda ir tiek. Žmogus yra seksualus visus metus“, – pažymi G. Navaitis.
Tačiau žmonės turi dar vieną seksualumui visiškai priešingą savybę – lyginant su kitais gyvūnais, esame išskirtinai monogamiškos būtybės.
„Matome du aiškius prieštaravimus, dvi savybes, kurios aiškiai prieštarauja viena kitai. Kaip šiuos dalykus suderinti? Žmogus, kaip išradinga būtybė, yra išradusi sprendimą: ne pačiam užsiimti seksu, o stebėti, kaip tai daro kiti.
Konkrečiai paimkime šią dieną – šiandien žmonių, kurie seksą plačiąja prasme – asistavimą, susipažinimą, santuoką, meilę, intymumą, skyrybas – stebės per televiziją tikrai bus dešimtimis kartų daugiau, negu kurie patys tą darys. Vadinasi, yra poreikis netiesiogiai dalyvauti stebint ir aptarinėjant“, – aiškino pašnekovas.
Lengvesnis pokalbio užmezgimas
Vienas iš būdų patenkinti iš seksualumo kylančius poreikius ir išlaikyti monogamiškumą – stebėti aktorius filmuose ar spektakliuose, kur sukuriamos situacijos, kurias stebime iš šalies, bet realybėje to nedarome:
„Kodėl tai įdomu – tam, kad patys galėtume to nedaryti, kad galėtume būti daug mažiau seksualūs realybėje, negu esame iš tikrųjų, ir tokiu būdu išsaugotume porą ir šeimą.
Šiuo atveju pora, kuri daug kam dabar rūpi, atlieka vaidmenį – vietoj to, kad kuriai nors kitai moteriai reikėtų pačiai nutraukinėti santykius ir patirti visus išgyvenimus su savo vyru, gali su draugėmis apkalbinėti kitų situaciją.“
Kalbėdamas apie tai, kodėl skyrybų drama atsiduria dėmesio centre, G. Navaitis kaip pavyzdį pateikia situaciją, kai du nepažįstami žmonės susitinka prie kavos puodelio. Apie ką jie kalbėsis?
Mokslo, sporto temomis sudominti daug sunkiau nei tuo, kas vyksta kitų asmeniniame gyvenime. Savotiškai norėdami pasitikrinti, ar esame patrauklūs priešingos lyties atstovams, daug lengviau užmegsime pokalbį apie konfliktą, ramiai pasišnekučiuosime, išreikšime nuomones ir patenkinsime savo poreikius.
„Galiu jus sudominti fizikos tematika ar dar kuo, bet kažin, ar labai sudominsiu. Kurdamas artimesnius santykius, aš jums galiu pasiūlyti aptarinėti kitus žmones. Užtenka turėti, pavyzdžiui, laikraštį ir pasakyti: „Štai, kas darosi su šia pora“ ir kitas žmogus į tai sureaguos.
Mes kalbame ne apie save, o apie kitus. Mes išdėstysime savo poziciją ir išgirsime kito poziciją. <…> Kalbėdami panašiomis temomis, mes save išryškiname ir kuriame artumą seksualinėje srityje.
Galiausiai, nebūtinai tai turi pavirsti seksualiniais santykiais, bet mes netiesiogiai patenkiname tam tikrus savo poreikius šioje srityje ir tokiu būdu išvengiame pasekmių“, – kalbėjo psichologas, psichoterapeutas.
Jei kavos susitinkame su bent minimaliai pažįstamu žmogumi, mums dar lengviau pereiti prie netiesioginio pokalbio intymiomis temomis, aptariant kitų asmenų santykius.
Krizes stebime tarsi spektaklį
Pašnekovas pažymi – dar labiau į domėjimąsi konfliktu įtraukia ir tai, kad dažnai komunikacija vyksta socialiniuose tinkluose. Iš šalies žiūrovai į tai žvelgia kaip į spektaklį ar filmą, kuriame aktoriais tampa konflikto dalyviai.
„Mes galime žiūrėti į žmones savotiškai kaip į aktorius, kurie mums vaidina savo gyvenimą. Turbūt labai retas ar reta naivuolė tiki, kad socialiniuose tinkluose pristatomas tikras gyvenimas.
Čia yra tam tikras spektaklis, šiuo atveju mes kalbame apie savojo gyvenimo vaidybą, kuriame, kai aktoriai neprofesionalūs, jiems lieka intymūs aspektai.
Kaip bebūtų, nei apie verslą, nei apie mokslą ši pora žinios mums perduoti negali, ji nėra kompetentinga šiose srityse. O apie intymumą, priklausomai nuo to, kaip bus pateikta, gali kalbėti daugmaž bet kas, jei tik sugebės šią temą tinkamai pateikti“, – paaiškino psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis.