Arturas liko našliu, kai vaikai jau buvo beveik suaugę – vienam netrukus turėjo sueiti aštuoniolika. „Tai jau buvo toks pereinamasis laikotarpis, kai vaikai jau daugmaž buvo savarankiški, bet vis tiek – lieki vienas. Už viską atsakingas. Bet užvis sunkiausias buvo vienatvės jausmas…“, – prisimena jis.
Meilė be žodžių
Kai kalbi su Arturu, jis viską pasako paprastai, be dramatizmo, perteklinių žodžių. Jis neturi ilgų filosofinių pamąstymų apie tėvystę, gyvenimą. Bet būtent tame paprastume ir slypi jo stiprybė.
„Vaikai viską jaučia. Jiems nieko nereikia sakyti. Sako man: „Aš žinau, kad dėl mūsų viską padarytum“. Ir tiek užtenka“, – kukliai tarsteli Arturas.
Jis sako niekada nesistengęs būti „geriausias tėtis“. Jis tiesiog buvo. Buvo, kai reikėjo apkabinti ar kartu patylėti.
„Mūsų ryšys daugiau draugiškas, o ne hierarchinis, toks – žmogiškas buvimas kartu“, – šiltai apie tėvišką ryšį su dabar jau atskirai gyvenančiais vaikais pasakoja vyras.
Trys jo vaikai gyvena Jungtinėje Karalystėje, viena dukra likusi Kėdainiuose: „Tiksliau – buvo išvažiavusi, – patikslino pašnekovas. – Londonas, Vilnius, vėl Anglija…“
Tačiau ryšys nenutrūko: „Bendraujame paprastai. Ir viskas tvarkoj.“
Mintys naktimis ir laiškai dukrai
Arturas nėra rašytojas, bet tėvystės išgyvenimai ir žmonos Jūratės netektis išsiliejo kitaip – mintimis ant popieriaus lapo naktimis, kai nesimiegodavo.
„Tiesiog pradėjau užrašinėti savo mintis. Man tai buvo kaip terapija“, – paklaustas, kas padėjo nepalūžti sunkiomis akimirkomis ir jas išgyventi, pasakojo pašnekovas.
Iš naktinių užrašų vėliau gimė mažas leidinys – albumas su nuotraukomis ir mintimis, kurį Arturas pavadino „Laiškai dukrai“.
Šį kūrinį jis padovanojo artimiesiems. Niekas apie vyro naktinius minčių užrašus nežinojo – artimiesiems buvo staigmena, kai kiekvienam jis įteikė tarsi po dalelę savęs, nes knygelėje buvo suguldyti jautrūs išgyvenimai, kaip jis pats sako, „mintys apie gyvenimą“ po žmonos Jūratės mirties.
„Artimieji nustebo. Bet sakė – geros mintys“, – šyptelėjo Arturas.
Kodėl „Laiškai dukrai“?
„Nežinau. Bet sūnus nesupyko, jis irgi gavo tą knygelę“, – nusijuokė pašnekovas.
Kasdienybė po netekties
Po artimo žmogaus mirties sunkiausia artimiesiems turbūt būna išgyventi ne dideles krizes, įvykius, bet paprastą kasdienybę, kai, rodos, tuoj tuoj galėsi pasikalbėti su tuo žmogumi, imi telefoną jam skambinti, bet supranti – jis tau neatsilieps…
Panašiai jautėsi ir Arturas po žmonos mirties – slėgė maži, tylūs dalykai: vakarai, kai nieko nesinori, rytai, kai reikia keltis ir vėl būti stipriam.
„Bet ką darysi, eini ir darai. Ne iš pareigos, ne iš heroizmo. Tiesiog – nes kitaip negalima“, – dar kartą savo stiprybę kukliai patvirtina vyras.
Arturas prisipažįsta: kartais liūdesys vis tiek aplanko. Bet tuomet jis ieško veiklos.
„Svarbiausia – neužsidaryt. Aš labiausia propaguoju aktyvų gyvenimo būdą, tad vis kur nors įlįsdavau – koks renginys, veikla, važiuodavau, dalyvaudavau – tai prablaškydavo.
Tiesiog piktybiškai ieškodavau veiklos. Man patinka aktyvus gyvenimo būdas, – pasakojo pašnekovas. Dukra Anelė buvo prikalbėjusi lankyti salsos šokių mokyklėlę Kėdainiuose. Patiko. Šokau liaudies šokius „Volungėj“, dainavau liaudies dainas „Jorijoj“. Dabar šoku lindyhopą.
Kelionės padeda pamatyti pasaulį kitaip. Su vaikais daug keliavom po Angliją, Europą. Negi neužsuksi į Berlyną, kai važiuoji į Londoną?“
Šiandien Arturas turi laivo kapitono teises ir mielai plukdo Kėdainių „Vytinės“ keleivius Nevėžio upe, mėgsta fotografiją, buvo įsitraukęs į pirtininkų klubą. O svarbiausia – vis dar aktyviai gyvena. Ne iš pareigos, o iš noro neišnykti.
Tėvystė kaip buvimas – už du
Kai Arturo paklausiau, ar vaikai jaučia, kad jis buvo ne tik tėtis, bet ir mama – už du, jis tik kukliai linkteli: „Taip. Pasako kartais, bet abipusis mūsų ryšys jaučiamas per kasdienybę, paprastą bendravimą. Nesureikšminame vadinamųjų šeimos švenčių – jeigu kas gali, atvažiuoja per Kalėdas, Velykas, bet specialiai nesirenkame.
Ypatingų šeimos tradicijų taip pat jokių neturime. Būna, pavyzdžiui, dėmesį koks vaikas parodo nupiešdamas paveiksliuką ir padovanodamas jį man. Žinoma, malonu sulaukti tokio dėmesio“.
Jis atskleidė, kad dabar didžiausias susibūrimas laukia rugpjūčio mėnesį, kai visi vaikai su anūkais sugužės pas jį prie namo ant pievelės. Ir čia pat nusijuokia: „Kai visi susirenka, oi kiek būna šurmulio ir veiklos!“
Nors ir skaudus, su praradimais buvo Arturo gyvenimas, bet labai mylimas ir reikalingas tėtis bei senelis neslepia besididžiuojantis savo vaikais, kurie užaugo dorais, savarankiškais, gerais žmonėmis.
Tėvystė jam – ne šventė. Ne žodis. Tėvystė – buvimas. Kartais tylus, kartais su humoru, kartais iš paskutiniųjų.
„Aš niekad nebuvau tas, kuris aiškina ar moko. Tiesiog buvau šalia“, – dar kartą pakartojo Arturas.
Palinkėjimas kitiems tėvams
Paklaustas, kokia yra šiuolaikinė tėvystė ir su kokiais iššūkiais ji susiduria, laimingas keturių vaikų tėtis sako atvirai:
„Mūsų karta viską darydavo SU vaikais – dirbdavo, stengdavosi, mokydavosi, dabar – viskas daroma DĖL vaikų ir tai, manau, yra klaida – taip nesukuriamas artimas ryšys, vaikai nėra mokomi gyvenimo ir kaip reikia įveikti iššūkius“.
Ir pabaigai, remiantis pašnekovo patirtimi, paklausiau, ką jis galėtų pasakyti tiems vyrams, kurie galbūt liko vieni su mažais vaikais, kaip jiems įveikti šį gyvenimo išbandymą ir nepalūžti sunkiomis akimirkomis, Arturas, kaip ir įprasta, atsako trumpai, bet taikliai: „Tiesiog gyventi. Per daug negalvoti. Reikia – darai.“
Pasak jo, sunkumai reikalingi, kad suprastum, koks stiprus esi. Kiek daug žmonių, kuriems tu svarbus, kurie tave palaiko.
Galbūt būtent tai ir yra didžiausia tėvo išmintis – mažiau kalbėti, daugiau būti. Mažiau dejuoti, daugiau veikti. Ir nepamiršti – tavo tylus buvimas kartais reiškia daugiau nei tūkstančiai žodžių.
Teksto autorė: Kornelija Balandytė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
