Labai idomu

Mirtis nėra pabaiga, miršta tik fizinis kūnas.

Tai tiesa.Kai buvau arti mirties,man nutiko labai keistad dalykas,nepriklausomai nuo mano minčių valdymo...Tarsi pilkoje kino juostoje akimirksniu bėgo kažkokie epizodai iš mano gyvenimo.Bet keisčiausia ne tai...Epizoduose,aš nors atpažinau įvykius,tačiau tai nuvo baizdai kitame rakurse.Man tai didžiulė mįslė.

Teko pabuvot uz mirties slenkscio ir vel sugryzti. Zmogus iseidamas is sio pasaulio labai aiskiai ta suvokia,protas pasidaro tukstanti kartu astresnis,sviesesnis,suvoki.kad vanduo ne tam kad numalsinti troskuli,bet kad tai visos planetos gyvybes eleksyras.Sazine ir atsakomybe neuzbaiktu darbu pasidaro tukstanti kartu stipresne,religijose aprasoma kaip skaistykla turbut,del to musu proteviai ir sako nugyvenk,kad sazine negriauztu.Daug isgyventu dalyku aprasyti perteikti neimanoma,nera zodziu.Grizus supranti,kad grizai i primityvia l.ribota dimensija. Mano atveju aiskiai supratau,kad jei buciau senas,pavarges nuo gyvenimo,visi darbai nuveikti,buciau negryzes.Filmuose kai rodo suzeista zmogu kalbina,praso nepalikt,tai tiesa,mirstantis viska girdi ir jam padeda,prideda energijos..

Už ribos, tikrai kažkas yra...

Dvasios visada būna tarp musu,jos mato musu ateiti,perspėja ir as tai patyriau ,net sunku patikėti,kaip jos patenka i musu pasamone ,na kai numirsiu musu lauks kažkas ypatingo,neapsakomo

Mamai buvo klinikinė mirtis Ir ką? Ogi nieko.Nei gyvenimas prabėgo prieš akis,nei tunelis artėjo...

Kai uzsilenkt tai visi gudrus.o tu pabandyk priseklt.jeigu ir pavyktu tai ka ten papasakosi smegenelem vistiek atia kaip skeltanagiu ciurkom nuo uralo.pultum visus kaip zombis pragaru dvokdamas.zodziu orku taptum

Galiu visus nuraminti- tikrai visi sužinosime. Anksčiau ar vėliau. Būtinai.

Tikiu,kad miršta tik mūsų fizinis kūnas.Dar turime ir sielą kuri yra nemirtinga.Tad stenkimės gyvenime nuveikti kažką gero,kad po to nereiktų keikti likimo.