„Per savo slaugytojos karjerą mačiau daugybę mirštančių žmonių, daugybę išgyvenusiųjų priešmirtinę būseną“, – teigė ilgametę patirtį sukaupusi slaugytoja.
Papasakojo, kas nutinka prieš mirtį
Tinklalaidėje moteris pasakojo, kad daug dėmesio skiria priešmirtinių būsenų tyrinėjimui, yra išklausiusi daugybę klinikinę mirtį patyrusių žmonių istorijų, tačiau ne kartą akis į akį teko palydėti žmones į amžinybę.
„Aš buvau liudininkė, mačiusi, kaip mirštantys žmonės bendravo su žmogumi, kurio niekas nematė. Tačiau akivaizdu, kad jie kalbėjosi. Ir labai dažnai pacientas prieš pat mirtį tapdavo labai ramus. Kai jie kalbėdavosi, jų veiduose galėdavai pamatyti atsirandančias šypsenas.
Su tuo susidūriau pačią pirmąją savo, kaip studentės slaugytojos, darbo dieną. Prisimenu, buvau rytinėje pamainoje, o po naktinės pamainos atėjusi slaugytoja pasakė, kad šeštoje palatoje gulintis vyras iki pietų bus miręs. Jis nuo trečios valandos ryto kalbėjosi su savo mirusia motina.
Aš pamaniau, kad jie mane bando prajuokinti, nes tai buvo mano pirmoji diena, bet nuėjau prie to vyro lovos. Iš tiesų tapau liudininke, kaip jis bendravo su kažkuo, ko aš negalėjau matyti. Ir tada jo veide pasirodė plati šypsena ir jis išskėtė rankas. Tada jis tiesiog atsigulė, užmerkė akis, tarsi eitų miegoti, bet tada jis mirė“, – kalbėjo dr. P. Sartori.
Ji teigė per visus darbo metus pastebėjusi, kad tokios patirtys būdingos daugeliui žmonių, kurie artėja prie mirties. Kai kurie pradiniuose etapuose bando tam priešintis, sako, kad dar nėra pasiruošę, bet galiausiai susitaiko.
„Artėjant prie mirties, paprastai maždaug per savaitę, jie vis labiau susitaiko su tuo. Ir tada jie ima mėgautis šiais pokalbiais. Kai kurie pacientai noriai pasakoja apie šias patirtis, kiti neatskleidžia, ką jie mato. Tačiau daugelis kalba su mirusiais šeimos nariais ar draugais. Manau, tai jiems suteikia daug paguodos, padeda susitaikyti su artėjančia mirtimi“, – kalbėjo slaugytoja.
Moteris pridūrė, kad prieš mirtį pacientai atrodo labai, labai ramūs, jie jaučiasi patogiai ir taikoje su savimi. Be to, prieš pat mirtį gali vis prarasti sąmonę – tada žmogus tarsi pakimba tarp gyvenimo ir mirties:
„Taip jie tarsi pereina iš vienos pusės į kitą. Yra daug literatūros apie prisiminimus ir tai, kad mirties akivaizdoje žmogus apmąsto savo gyvenimo. Aktyvioje mirties proceso fazė pacientai paprastai apžvelgia savo gyvenimą.
Tada jie mato visą, ką nuveikė per savo gyvenimą. Kartais jie mato labai nereikšmingus dalykus. Jie viską prisimena su smulkiausiomis detalėmis.“
Paprastai, artėjant mirčiai, paskutines kelias gyvenimo dienas žmogus pradeda pamažu susitaikyti su tuo, kad ateina laikas išeiti. Ir, pavyzdžiui, jei yra susvetimėjęs su kokiu nors šeimos nariu, gali paprašyti su juo susitikti arba parašyti žinutę.
