Gamtoje jos tyko savo aukų, o vos įsisiurbusios gali perduoti pavojingus virusus bei bakterijas.
Įspėja dėl erkių pernešamų ligų
Pasak Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus atstovų, erkės lerva siurbia apie dvi paras, nimfa – iki penkių, o suaugusi erkė – 7–8 dienas.
„KĄ ŽINOME APIE ERKES?
Pavasarį šylant orams vis daugiau laiko praleidžiame gamtoje ir neretai, grįžus iš smagių iškylų, parsinešame „dovanų“ – įsisiurbusią erkę arba randame ją augintinio kailyje. Nemalonu? Ir net labai. O ką mes žinome apie erkes?
Erkės – tai gausus voragyvių būrys, apimantis daugiau nei 50 tūkstančių rūšių. Šie nariuotakojai pasižymi puikiu prisitaikymu prie įvairių aplinkos sąlygų, todėl aptinkami tiek sausumoje, tiek vandenyje.
Dauguma erkių yra parazitai, mintantys augalų ir gyvūnų krauju. Kai kurios erkės platina pavojingas ligas, kurios gali pakenkti žmonėms ir gyvūnams. Erkės yra gana mažai ištirta gyvūnų grupė, todėl manoma, kad jų rūšių skaičius gali būti kelis kartus didesnis nei žinoma šiuo metu.
Erkių sandara, vystymasis ir mityba
Erkių kūnas plokščias, nesegmentuotas, padengtas chitinu ir apaugęs šereliais. Jos turi aštuonias trumpas kojas. Erkių dauginimasis vyksta lytiniu būdu, patelės deda kiaušinėlius į įvairias aplinkas. Iš kiaušinėlių išsirita šešiakojės lervos, kurios augdamos virsta aštuonkojėmis nimfomis, o galiausiai – suaugusiomis erkėmis.
Maitinasi erkės įvairiai: dauguma minta yrančiomis organinėmis liekanomis, tačiau yra ir plėšrių rūšių, kurios siurbia augalų sultis, gyvūnų kraują ar minta audiniais.
Erkių rūšys Lietuvoje
Erkės, kurios kartais įsisiurbia mums būnant gamtoje, priklauso iksodinių (Ixodidae) šeimai ir paprastai vadinamos iksodinėmis erkėmis.
Lietuvoje aptinkamos 5 rūšių iksodinės erkės: miškinė (arba šuninė) (Ixodes ricinus), taiginė erkė (Ixodes persulcatus), Ixodes trianguliceps, pievinė erkė (Dermacentor reticulatus), Haemaphysalis consinna. Dažniausiai žmonėms įsisiurbia miškinės erkės, o pievinės kelia didesnį pavojų naminiams gyvūnams.
Iksodinių erkių kūnas plokščias, 0,1–1 cm dydžio, gelsvos, pilkšvos ar rudos spalvos. Patelės yra didesnės už patinėlius. Miškinės erkės kūnas rausvai rudas su juodu nugariniu skydeliu, o pievinės erkės – margas.
Kaip erkės susiranda auką?
Erkės aukos tyko pasilipusios ant augalų, jas „užuodžia“ specialiu organu (Hallerio), reaguojančiu į šilumą, anglies dvideginį ir kitas medžiagas.
Erkės jaučia artėjantį gyvūną, pasiruošia į jį įsikibti arba nukristi ant jo. Tykant aukos erkių kūnas išsausėja ir jos gali žūti. Nesulaukusios aukos, po kurio laiko jos turi grįžti į augmeniją ir atstatyti kūno drėgmę.
Nustatyta, kad iksodinės erkės suaktyvėja, kuomet oro temperatūra pasiekia 7–8 laipsnius, drėgmė yra ne žemesnė nei 45 proc., o dirvožemio temperatūra nekrenta žemiau 5 laipsnių.
Intensyviausiai erkės vystosi pavasarį ir rudenį, tačiau jų aktyvumas stebimas visu šiltuoju laikotarpiu – nuo kovo iki spalio, o keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, aktyvių erkių randama ištisus metus.
Ligos ir pavojai
Erkės įsisiurbimas neskausmingas dėl seilėse esančių nuskausminančių medžiagų. Lerva siurbia apie dvi paras, nimfa – iki penkių, o suaugusi erkė – 7–8 dienas. Užsikrėtusi erkė ligos sukėlėjus nešioja visą likusį gyvenimą ir abi šias ligas su seilėmis gali perduoti tiek lervos, tiek nimfos, tiek suaugusios erkės.
Miškinė erkė (Ixodes persulcatus) yra pagrindinė erkinio encefalito ir Laimo ligos platintoja Europoje bei Lietuvoje. Pagrindinė pievinių erkių (Dermacentor reticulatus) platinama liga yra babeziozė, kuria serga šunys“, – rašoma įraše.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
