Vilniaus rajone, Tiltelių kaime, gyvenanti jauna trijų asmenų šeima net ir negalėjo patikėti, kaip jų gyvenimą iš esmės pakeis šių metų spalio 6 dieną nutikusi be galo skaudi nelaimė.
Tomo Plaipos žmona Sandra pasakoja, kad kartu su vyru ji susipažino dar mokyklos suole, o dabar jie skaičiuoja jau 6-ąsias vestuvių metines.
Pora augina ir jųdviejų dukrelę, kuriai kitą savaitę sueis 6-eri metukai. Sandra sako, kad iki šiol viskas ėjosi kuo puikiausiai:
„Buvome pasiėmę būsto paskolą, remontavomės nuosavus namus. Vyras dirbo logistikos įmonėje sandėlininku, o aš namuose auginau dukrytę, kadangi ji dabar pradėjo eiti į paruošiamąją klasę. Likus savaitei iki nelaimės, kartu su vyru sulaukėme neblogo pasiūlymo dirbti kartu, tačiau netikėta avariją privertė pasiūlymą atidėti... Iki tol bendromis jėgomis kabinomės į ateitį.“
Skaudi nelaimė
Viskas iš tiesų skambėjo kaip iš pasakos, tačiau nutikęs nelaimingas įvykis šeimos gyvenimą tarsi privertė sustoti. Pasiteiravus, kas įvyko lemtingą spalio 6-osios ankstyvą rytą, Sandra sako, kad šioje situacijoje kaltų nebuvo ir nėra.
„Anksti ryte, dar gerokai prieš 08:00 val., vyras išvyko į darbą. Kelyje pasitaikė staigus posūkis, vingis. Važiuojant apie 60 km/h greičiu, praslydo automobilio ratai ir slysdama mašina trenkėsi į metalinį stulpą. Smūgio metu Tomas patyrė rimtą traumą... Atrodo, kad įvyko kažkokia gyvenimo likimo ironija – nereikėjo didelio greičio, o pasekmės įvyko blogiausios“, – sako ji.
Tomui atsitrenkus į metalinį stulpą, lūžo jo stuburas, Th9-as, Th10-as slanksteliai. Taip pat lūžo ir abu šonkauliai – iš vienos pusės trys, o kitos – vienas. Negana to, smūgio metu buvo sutraiškytos vyro nugaros smegenys.
„Nutrūko ir nervai, nuo smūgio ant plaučių buvo pastebėti sumušimai, kurie Tomui kurį laiką trukdė kvėpuoti“, – priduria S. Plaipienė.
Iškart į avarijos vietą atskubėjo gausi skubiosios medicinos pagalbos medikų brigada. Sandra pasakoja, kad medikai iš pradžių manė, kad dėl patirtų sumušimų Tomui prasidėjo ir vidinis kraujavimas, tačiau, laimei, šis scenarijus nepasitvirtino:
„Vyras skubiai buvo išvežtas į Vilniuje esančią ligoninę, kurioje atliko visus tyrimus ir skubos tvarka paskyrė atlikti operaciją. Jos mums teko laukti apie 8 valandas. Operacija truko 6 valandas. Dėl patirtos nugaros smegenų traumos Tomas šiuo metu nejaučia kūno žemiau juosmens, pats negali atlikti gamtinių reikalų, yra pastatyta epicistoma.
Šiuo metu užklupo ir šlapimo takų infekcija, kuri atsirado dėl to, kad užpūliavo epicistomos vamzdelis. Be to, medikai negali pasakyti, kodėl Tomui vis nuolat laikosi aukšta temperatūra, kuri jau kelias dienas vis nekrenta.“
Dabar vyras yra tretinėje reabilitacijoje, tačiau prieš tai jam teko keturias savaites po operacijos praleisti ligoninėje, kur gydytojai stebėjo jo būklę.
Viltis gydytis toliau
Sandra pasakoja, kad vos tik gavusi visus tyrimų rezultatus ir išsamų būklės aprašą, ji iškart išvyko į Kauną konsultuotis su gydytojais, ar yra vilties Tomą sugrąžinti į įprastą gyvenimą. Deja, tačiau ten moters lūkesčiai nebuvo išpildyti.
„Kaune bendravau su neurochirurgais, tačiau į vyro situaciją jie pažvelgė su niūriausiomis prognozėmis. Lietuvoje medikai nenori apsiimti, bandyti suteikti perspektyvų, imtis tolimesnio gydymo. Nesvarbu, kad jaunam vyrui reikia ir toliau gyventi, kurti ateitį, liepė susitaikyti... Per ašaras tokius žodžius buvo girdėti labai skaudu“, – teigia Vilniaus rajone gyvenanti moteris.
Tomo žmona sako, kad tokie atsakymai privertė pagalbos ieškoti kitur. Ji kreipėsi į įvairiausias užsienio klinikas, siuntė išverstus vyro tyrimus, diagnozę, nuotraukas, domėjosi ir ieškojo informacijos, ar vis dar yra vilties. Pasirodo, kad viltis, visgi, yra:
„Mačiau daug vaizdo įrašų, straipsnių, istorijų, kur žmonės patyrę rimtas kaklo traumas toliau gyvena pilnavertį gyvenimą, yra savarankiški. Žinoma, tai ne metų ar dviejų reabilitacijos darbas. Tačiau matyti tokius pavyzdžius suteikia motyvacijos ieškoti galimybių.
Iki pat dabar susirašinėjame su įvairiomis užsienio klinikomis, bendradarbiaujame. Aišku, sulaukti atsakymų nepavyksta taip greitai, kaip norėtume, nes skiria ir skirtingos laiko zonos. Šiuo metu bendraujame su Kanados ir Tailando ligoninėmis, tačiau kas suteiks didžiausią šansą, ten ir vyksime.
Be to, būtent šios šalys jau yra susipažinusios su Tomo diagnoze ir traumomis bei tyrimais. Jie teigia, kad jis yra neblogas pacientas, nes yra jaunas, o ir trauma palyginus dar visai nauja, todėl galima veikti ir pasiekti gerų rezultatų.“
Nors viltis gauti gydymą užsienyje šiuo metu atrodo reali, tačiau viską stabdo didelė gydymui skirta kaina – apie 150 tūkst. eurų. S. Plaipienė teigia, kad į šią kainą susideda nemažos sumos, kurios yra skirtos apmokėti injekcijoms, tyrimams, reabilitacijai bei gydymui ligoninėje. Anot moters, visos ligoninės, su kuriomis šeimai pavyko susisiekti, teigia panašią galutinę sumą.
„Esame jauna šeima, vieniems mums tų pinigėlių tikrai nepavyks savomis jėgomis surinkti...“ – priduria ji.
Nepasiduoti skatina šeima, draugai
Sandra pasakoja, kad šiuo metu ji emociškai jaučiasi tvirtesnė ir stipresnė nei nelaimės dieną:
„Spalio 6-osios visai neprisimenu. Viskas atrodė kaip didelis košmaras. Po to dar visą savaitę verkiau, nors net ir nebuvo iš ko, kadangi atrodė, kad gyvenimas tiesiog sustojo. Operacijos dieną gydytojai irgi neteikė jokių prognozių. Sakė, kad galvočiau apie tai, kad vyras tik išgyventų, o ne vaikščiotų.
Kurį laiką iš tiesų gyvenimas skendo ašarose. Kiek vėliau pradėjau domėtis, ieškoti galimybių, kaip padėti vyrui. Be to, nebenorėjau būti silpna ar palūžusi prie vyro.
Stengiuosi kaip tik dabar būti pozityvi, skatinti tikėti, kad bendromis jėgomis atsistosime ir vėl ant kojų. Nenoriu, kad jį apimtų depresija, nes tuomet jam niekas nebegalės padėti, o tuo labiau aš... Būtent todėl stengiuosi išlikti rami, būti stipri, kad mums viskas tikrai pavyks.“
Nepasiduoti likimui stengiasi ir Tomas, nors, pasak žmonos, vyrui iš tiesų yra be galo sunku ir skaudu. Laimei, galvoti apie šviesią ateitį jam padeda artimieji, draugai ir kolegos.
„Džiaugiuosi, kad mus supa be galo geri žmonės... Anksčiau Tomas visuomet ištiesdavo kitam pagalbos ranką, todėl manau, kad dabar jis sulaukia už tai gero atsako. Padeda ne tik šeima, tačiau ir kolegos. Visi norime, kad Tomui pavyktų atsistoti. Manau, kad tas palaikymas ir suteikia didžiausią motyvaciją neprarasti jam vilties“, – nusišypso Sandra.
Tam, kad Tomas galėtų sulaukti gydymo užsienyje, Sandra įkūrė Plaipos labdaros ir paramos fondą. Norėdami prisidėti prie Tomo ir jo šeimos svajonės vyrui sugrįžti į pilnavertį gyvenimą išsipildymo, tai galite padaryti paspaudę šią nuorodą.
