2017 metais Lietuvoje buvo įregistruota 1 113 tradicinių religinių organizacijų ir 187 tradicinėmis nelaikomų religinių organizacijų, tad galima matyti, kokia iš tiesų marga yra mūsų visuomenė.
Nors Baltų religijos atstovų Lietuvoje buvo visuomet, paskutiniais metais vis daugiau žmonių atranda šį senąjį lietuvių tikėjimą. Vadovaudamiesi baltiškais papročiais švenčia jungtuves, vaikų vardynas, laidotuves. Tad kokios jos – tos baltiškos šeimos šventės ir kodėl jas vis noriau renkasi lietuviai?
Susidomėjo dar mokykloje
Baltų religinės bendruomenės „Romuva“ vaidilė Miglė Valaitienė pasakoja, kad Baltų religija jai atrodė žymiai artimesnė jau nuo jaunų dienų. Dar mokykloje kilęs susidomėjimas galiausiai išaugo į gyvenimo būdą ir kasdienę veiklą.
„Dar pradinėse klasėse išgirdau, kad seniau lietuviai turėjo kitą tikėjimą ir tai buvo pirmoji inspiracija, paskatinusi domėtis baltiškuoju tikėjimu. Mane domino, kodėl anksčiau kitaip buvo, kodėl dabar kitaip tiki. Po truputį pradėjau vis daugiau gilinti žinias, domėtis baltiškuoju palikimu. Skaičiau knygas apie senovės lietuvių papročius, mitologiją.
Su vyru susipažinome Durbės mūšio minėjime dar būdami paaugliai. Jis irgi buvo pradėjęs domėtis baltiškuoju palikimu, tad natūraliai viskas išėjo – mus siejo simpatija ir bendri interesai. Pribrendus santuokai mums nekilo klausimas, kokia ji turėtų būti ir kokiomis šeimos vertybėmis gyvensime“, – pasakojo vaidilė.
M. Valaitienė sako, kad ilgi metai domėjimosi baltiškomis tradicijomis, jų puoselėjimas privedė iki to, kas ji yra dabar – vaidilė. Baltų religinė bendruomenė „Romuva“ taip pat turi hierarchinį išsidėstymą, kurio viršūnėje yra krivis, o vaidilos yra apeigas galintys atlikti bendruomenių lyderiai.
Kelios dienos ritualų
Baltiškos vestuvės, kaip sako M. Valaitienė, nėra tik daugeliui gerai žinomos jungtuvių apeigos. Tai kertinis santuokos akcentas, tačiau ir iki jo, ir po jo yra ne vienas svarbus ritualas.
„Mudu su vyru savo jungtuves organizavome metus. Tai buvo panašu į mokslinio darbo rašymą – reikėjo labai daug domėtis, skaityti, ieškoti informacijos apie senąsias vestuvių tradicijas. Norėjome, kad mūsų santuokos apeigos būtų kaip įmanoma labiau autentiškos.
Jungtuvės tėra vien tik iš apeigų, bet be jų yra ir daug kitų dalykų. Viskas prasideda piršlybomis ir tai jau yra vestuvių dalis. Labai svarbus yra mergvakaris, vykstantis vestuvių išvakarėse. Tada susirenka jaunosios draugės, renka žoleles, pina vainikėlį. Jaunajai labai svarbu atsisveikinti su savo tėvų namais, svarbu atsiprašyti visų, kuriuos galėjo įžeisti. Vestuvės Baltų tikėjime suprantamos kaip virsmas. Moteris numiršta savo senajame „aš“, ji juk net pavardę pakeičia – tad ar ji tebėra ta pati?
Po jungtuvių yra svarbi nuometavimo apeiga. Moteriai uždedamas baltas galvos apdangalas, vadinamas nuometu, kuris neturi nieko panašaus į dabartinius veliumus. Tai ilga, plati balto audeklo juosta.
Dažnai dabar besituokiantys nenori nuometavimo, bet iš tiesų tai be galo graži, jauki tradicija. Moteris pasodinama į krėslą, jai kaip deivei iššukuojami plaukai, rituališkai, ramiai ir iškilmingai užvyniojamas nuometas, giedamos giesmės.
Tas nuometas simbolizuodavo statuso pasikeitimą. Anksčiau laikydavo, kad iki santuokos žmogus yra vaikas. Dėl to ir yra terminai „senbernis“, „senmergė“ – senas berniukas, sena mergaitė. Nesvarbu, kad metų daug, bet jei neturi šeimos – esi vaikas.
Nuometas reikšdavo, kad tai visateisis suaugęs bendruomenės narys.
Manau, tame yra daug racijos. Bendraujant su žmonėmis, kurie neturi šeimos, vaikų, rodos, kad kažko trūksta, kažkas ne taip. Kartais net norisi pasakyti: „Na, suaugsi, suprasi“. Gyvenimas, kai nesi atsakingas už kitus žmones, yra kitoks“, – kalbėjo M. Valaitienė.
Vardynos – tai ne krikštynos
Jeigu krikščionybėje įprasta gimusį vaiką pakrikštyti, tai baltiškame tikėjime vyksta vardynų apeigos. Jos atliekamos, kai vaikeliui sukanka 40 dienų.
„Vardynos yra vardo suteikimo apeiga, ji atliekama 40 dienų po žmogaus gimimo. Iki tol vaiko vardas būna slepiamas arba tėvai neturi jo sugalvoję. Be to, ir vaiko niekam nerodo 40 dienų.
Po to jau mama grįžta į bendruomenę iš gimties virsmo ir pristato naują šeimos narį, suteikia jam vardą.
Šiais laikais dažnai žmonės nežino šių prasmių ir sugalvoja, kad vaikui to reikia, kai mažyliui jau, tarkime, dveji metukai. Taigi tokiu atveju vardynų apeigos neįmanomos, tačiau, jei tėvai pageidauja, galima atlikti ritualus, kurie nebuvo atlikti – vaikui suteikiama Dievų apsauga, palaiminimas – tik be vardo suteikimo“, – pasakojo vaidilė.
Sutuokia iš naujo
Jeigu pora susituokia bažnyčioje arba tiesiog civilinėje metrikacijoje, bet einant metams pasikeičia jų vertybės, susituokti pagal baltiškus papročius – įmanoma. Vaidilė Miglė pasakoja, kad žmonės taip atnaujina savo jungtuves, minėdami senosios santuokos jubiliejų. Tiesa, kad ir kaip baltiškos vestuvės bebūtų „ant bangos“, niekas žmonių nesutuoks vien todėl, kad jie to nori.
„Prieš jungtuves visuomet aiškinamės, dėl ko pora nori susituokti būtent taip. Neatliekame apeigų, jei motyvas – egzotika, gražios nuotraukos. Tokios jungtuvės turi kažką reikšti, žmonės turi suprasti, kad tos apeigos yra prasmingos“, – sako vaidilė.
Ji pasakoja dažnai sulaukianti ir jaunųjų, ir svečių klausimo, kaip rengtis, ką dovanoti – manoma, kad senojo lietuvių tikėjimo jungtuvių apeigos reikalauja atitinkamo įvaizdžio ar dovanų pagal tradicijas.
Tačiau M. Valaitienė sako, kad taisyklių čia nėra. Žmonės kviečiami rengtis šviesiai. Švarūs balti marškiniai – didžiausia puošmena, kokios gali reikėti.
Atsisveikinimą lydi... juokas
Baltiškos laidotuvės skiriasi nuo krikščioniškų. Ir nors dalies apeigų atlikti pagal senuosius papročius nebeįmanoma, vis dėlto nemažai laidotuvių ritualų išsaugota iki šiol.
„Pagal baltiškas tradicijas prie mirusiojo buvo ilgai budima – nuo 3 iki 9 dienų. Mirusiojo deginimas anksčiau būdavo laidotuvių dalis, o sudegintas kūnas būdavo ne užkasamas, o virš deginimo vietos supilamas žemių kauburys, vadintas pilkapiu. Dabar urną reikia palaidoti, įkasant į žemę.
Per budynes nuolat giedama, bet tos giesmės skirtos ne virkdyti, o raminti. Jos labai švelnios, šviesios, pakylėjančios dvasią. Budynės yra didelis malonumas, ryšys su protėvių vėlėmis, galimybė išbūti, susitaikyti, išgedėti – tai psichologiškai labai sveika. Kartais budima prie urnos, kartais prie karsto, ir tik vėliau jis vežamas sudeginti.
Šiais laikais urna yra užkasama, į duobę dedamos įkapės – gyvūnų nagai, kurie padės kopti į stiklo kalną, adata su siūlu rūbams susilopyti, pinigai, grūdai.
Per laidotuves yra skatinama ne tik verkti, bet ir juoktis. Juokas prikelia naujam gyvenimui, o baltai tiki, kad žmogaus siela grįžti gyventi vėl. Tam, kad žmogus lengvai prisikeltų, reikia daug juoktis. Priimtina pasakoti linksmas istorijas apie velionį, puotauti“, – kalba M. Valaitienė.
Dalis baltiškų tradicijų keitėsi ir lydi mus ir šiomis dienomis. Tarkim, gedulingi pietūs arba maisto palikimas vėlėms – toks elgesys vis dar gyvas net ir krikščioniškose tradicijose.
Baltiškos jungtuvės – žemiškos, kuklios, bet kartu labai jautrios ir iškilmingos
Šių metų liepos 16-ąją Dūkštuose prie ąžuolo „Romuvos“ krivės Inijos Trinkūnienės sutuokti Indrė ir Mindaugas Ališauskai sako – baltiškos tuoktuvių apeigos buvo be galo jautrios ir gražios, o į jungtuvių ritualus įtraukti buvo visi svečiai.
„Domėjomės, skaitėme apie pagoniškas tuoktuvių tradicijas, labai patiko matyti tokių santuokų video.
Kodėl nusprendėme? Nes bažnyčioje nebuvo priimtina tuoktis, bet vis tiek norėjosi ne vien trumpos civilinės ceremonijos, bet ir tokios, kur patys galėtume pasakyti savo priesaikas iš širdies. Norėjosi mums priimtinos simbolikos, kas arčiau gamtos, Žemės.
Ir žiedai mūsų buvo su baltų simboliais. Vieta prie seno ąžuolo, kur vyko ir civilinė ceremonija, turbūt ir įkvėpė iš pat pradžių.
Jausmas buvo nežemiškas pagoniškų tuoktuvių metu, tiesiog labai labai stipru ir jautru. Buvo įtraukti artimieji ir visi svečiai, tas mums labai patiko. Visa tuoktuvių ceremonija truko apie 1 val.
Svečiai iš pradžių laikė juostas, pro kurias mes ėjom iki ąžuolo ir aukuro. Tada buvo įtraukti į bendrą ratą. Siuntė linkėjimus perduodami juostas paeiliui ratu, kartu dainavo dainas, barstė grūdus mums einant ratu, tėvai linkėjo berdami gintaro dulkes į aukurą.
Dauguma dalyvavusių buvo labai sužavėti, sakė, kad buvo tikrai prasminga ir įdomi ceremonija“, – sako Indrė Ališauskė.
Gretės Gabijos Paliulienės jungtuvės su vyru Mantu vyko kitoje baltų bendruomenėje „Šatrijios Romuva“. Ir kitaip negalėjo būti, nes Gretės senelis buvo bendruomenės seniūnas, vienintelis Lietuvoje Amžinosios Ugnies sergėtojas Adolfas Gedvilas.
Ir nors senelis buvo jau per silpnas, kad atliktų tuoktuvių apeigas, anūkė ir jos vyras jo palaiminimą gavo, o sutuokti buvo žemaičių karaliaus Ringaudo dvare vaidilės Ąžuolės Bajor.
„Esame atsisakę visų kitų religijų. Didelę įtaką tam padarė mano senelis, senojo baltų tikėjimo tęsėjas, Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ seniūnas. Jo veiklą teko stebėti nuo pat mažumės ir tai tikrai sužavėjo. Pagoniškas vestuvių apeigas teko matyti ir per sesers šventę, todėl tai atrodė labai natūralu ir net būtina. Šventė buvo kažkas neapsakomo... savo sprendimo nekeisčiau nė už ką.
Tiesa, mano vyras nebuvo per daug susipažinęs su pagonybe iš arčiau. Bet mums susitikinėjant, leidžiant laiką su seneliu, jis susipažino su įvairiais žmonėmis, siekiančiais tęsti ir gaivinti senąjį lietuvių tikėjimą bei apeigas. Jam tai atėjo labai natūraliai. Tiesiog pasirodė priimtina ir suprantama. Todėl kai planavome vestuves, nekilo jokių abejonių, kad jos bus būtent pagoniškos.
Pagonybė sparčiai plečiasi, tikiu, kad ateis laikas, kai tokias santuokas įteisins ir įstatymais. Nors dabar žinau porų, kurios net į metrikaciją nenuėjo, nes jiems svarbi pati santuoka, ne tai įrodantis popieriukas“, – G. Paliulienė.
Kėdainietė Rusnė Ivaškevičiūtė-Povilauskienė taip pat rinkosi baltiškas tuoktuvių apeigas, o ją su vyru Eligijumi sutuokė „Romuvos“ krivė I. Trinkūnienė.
Rusnei baltiškų vestuvių idėja kilo pamačius pažįstamos poros vestuvių nuotraukas – jau tada ji suprato, kad jei kada tuoksis, tuoksis būtent taip! O ir atėjus santuokos laikui vyro įkalbinėti nereikėjo – paprastos, natūralios, šviesios ir gražios jungtuvės prie širdies „lipo“ abiem jaunavedžiams.
„Gana seniai pamačiau vienos pažįstamos merginos vestuvių nuotraukas. Čia buvo tas atvejis, kai iš karto žinojau, kad jei kada tuoksimės, tai norėčiau, kad vestuvės būtų tokios. Kai po kelių metų pradėjome planuoti savo jungtuves, vyro įkalbinėti visiškai nereikėjo, jam iš karto patiko ši mintis. Tiesiog manau, kad tokio tipo vestuvės mums labiausiai tiko. Labai nemėgstu pompastikos, o baltiškos jungtuvės būtent ir yra labai paprastos ir natūralios.
Tą pačią dieną susituokėme metrikacijoje tik su liudininkais ir tėvais. O vakare vyko ceremonija su „Romuva“, į kurią jau buvo pakviesti visi svečiai.
Įprastai „Romuva“ vykdo jungtuvių apeigas Vilniuje arba Kernavėje, nes ten yra tam skirtos vietos. Kadangi mūsų su Eligijum šeimos gyvena Kėdainiuose ir beveik visi draugai taip pat kilę iš Kėdainių, labiau norėjome švęsti čia, tiesiog tam, kad visiems būtų patogiau. Kažkada į galvą šovė mintis, kad kaip tik šalia Kėdainių yra Bakainių piliakalnis, kuris labai tam tiktų. Tuomet paskambinau „Romuvos“ krivei Inijai Trinkūnienei ir paklausiau, ar jie galėtų atvažiuoti į Kėdainius.
Galėjo! Beje, Inija yra labai šiltas žmogus, sukūrė tikrai jaukią ir smagią atmosferą.
Pats pasiruošimas buvo gana lengvas ir smagus. Galbūt todėl, kad jau gana seniai buvome aptarę, ko norėtume ir ko ne. Kalbant apie rūbus, nenorėjome nieko ekstravagantiško. Aš svajojau apie minimalistinę suknelę, kurią siuvausi Kėdainiuose pas nuostabią siuvėją Eriką Gudžinskienę. Eligijaus kostiumas irgi buvo gana paprastas ir tinkantis tokiai vestuvių temai. O mano gėlių vainiką nupynė mamos draugė.
Manau, kad vienas geriausių sprendimų buvo vestuvių dienos planas. Nenorėjome kankinti žmonių, todėl stengėmės viską sudėlioti kuo patogiau. Pirmiausia susituokėme metrikacijoje. Kaip minėjau, dalyvavo tik tėvai ir liudininkai. Tuomet iš karto važiavome į fotosesiją prie Bakainių piliakalnio. O vakarop, iškart po mūsų fotosesijos, į šią vietą pradėjo rinktis svečiai, kurie padėjo labai greitai susiruošti ceremonijai. Dėdė atsivežė tam tinkančios muzikos, vieni draugai užkūrė aukurą, o kiti papuošė jį gėlėmis.
Tuomet iškart po ceremonijos dar visi užkandome, nusifotografavome ir važiavome tiesiai į restoraną švęsti. Niekam nereikėjo mūsų laukti ir galvoti kaip čia nenuobodžiai praleisti laiką. Dauguma svečių sakė, jog jiems labai patiko tokia eiga, nes buvo labai patogu“, – R. Ivaškevičiūtė-Povilauskienė.
Eglė KUKTIENĖ
