Indrė Gruodienė – Daugėliškio bendruomenės pirmininkė ir viena iš socialinių dirbtuvių įkūrėjų. Ilgus metus dirbusi Visagino socialinės globos namuose, ji matė, kiek mažai galimybių savarankiškai gyventi turi intelekto negalią turintys žmonės.
„Man atrodo, žmogus yra socialus ir tai, kas vyksta aplinkui, turi rūpėti. Man teko 8 metus dirbti Visagino socialinės globos namuose užimtumo specialiste, kur gyveno apie 150 žmonių su intelekto, proto ir psichosocialine negalia, ir jie visi po vieną gyveno.
Metai iš metų ta patirtis rodė, kad negali kiekvienam žmogui dėmesio parodyti, negali jo integruoti, o tik palaikyti jo gyvavimą čia ir dabar.
Tu kaip ir dirbi, bet jauti, kad tokio rezultato kaip ir neturėsi, ir man vis sukdavosi mintys, kad tie žmonės turėtų nebepakliūti į tokias įstaigas, o vietoj to – gyventi visaverčiai bendruomenėje, mokytis įgūdžių ir jaustis reikalingais“, – pasakoja Indrė.
Dirbtuvės su aiškia vizija
Dirbtuvės buvo kuriamos su aiškia vizija: žmonės su negalia čia mokosi ne tik siūti, gaminti rankdarbius, bet ir susipažįsta su finansų valdymu, mokosi savarankiškumo. Ši vieta – ne tik užimtumo centras, bet ir namai tiems, kurie ilgus metus buvo visuomenės paraštėse, samprotauja socialinių dirbtuvių įkūrėja:
„Būtent tas projektas buvo kaip užuomazga tos vizijos, kad žmonės, turintys intelekto negalią, nebepakliūtų į globos namus, kurių tėvai jau išeis anapilin.
Buvo norima juos išmokyti paprasčiausių užimtumo įgūdžių: suprasti, kas yra pinigai, kaip pasinaudoti banko kortele, bet svarbiausiai, kad juos išmokytumėme dirbti, gaminti tai, ką jie nori, o dar paprasčiau, jeigu visumą, būti laimingais žmonėmis.“
Įkūrėja priduria, kad ta pagalba, ypač žmonėms su intelekto negalia, turi būti labai ir tikra, ir nuoširdi, nes tokie žmonės labai jaučia falšą ir niekada nebus atviri ir neatsivers.
Socialinių dirbtuvių idėją palaikė ir Indrės kolegė bei kaimynė, kartu dirbusi su žmonėmis, turinčiais negalią.
„Džiugu, kad turiu bendramintę Nijolę Kamarauskienę, kuri buvo pirmoji Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininkė. Ji irgi vadovaudama tuos pirmus bendruomenės žingsnius tiesė, buvo ir socialiniai projektai, kai kvietėme kirpėjas senoliams į namus.
Tuomet aš ją pasikviečiau dirbti į Visagino socialinės globos namus ir mums kilo mintis, kad galime mes tą ir Daugėliškyje kažkaip padaryti, tuos žmones mes juk pažįstame, jie yra tokie pozityvūs.
Kai 2022-aisiais pasirodė socialinių paslaugų poreikio žemėlapio kūrimas, kurį radome spaudoje, mes užpildėme savo nuomonės paraišką nelabai suvokdamos, kaip tai viskas toliau vystysis. Ten buvo galimybė, ką jūs įsivaizduojate savo gyvenvietėje, tai mes ir parašėme, kad reikia socialinių dirbtuvių, lankomosios priežiūros, grupinių gyvenimo namų.
Mes visą struktūrą žinojome ir įsivaizdavome, kad tai galėtų būti socialinis turizmas, atvyktų pas mus senoliai, pagyventų, pakeistų tą aplinką, nes senjorams ir neįgaliesiems tikrai reikia dažnai keisti aplinką“, – prisimena Indrė.
Šios socialinės dirbtuvės neliko nepastebėtos – pernai čia lankėsi ir Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, o bendruomenė džiaugėsi ne tik vizitu, bet ir prisidėjimu kuriant jų vėliavą.
Neįgalieji atranda vietą po saule
„KomandA“ šiandien lanko 11 žmonių iš Daugėliškio ir Ignalinos rajono. Viena jų – Viktorija, kurią čia atvedė jos mama Audronė.
„Šios dirbtuvės yra visiškai naujas mūsų gyvenimo etapas. Viktorijai – 32 metai, per juos daug patyrėme, bet paskutinis centras, kurį ji lankė, buvo prieš dešimtmetį.
Tada ji visą laiką būdavo su manimi, mano draugės buvo ir jos draugės, mano aplinka – jos aplinka, nors ji ir puikiai prisitaikė. Tada atsitiktinai pamačiau straipsnį apie projektą žmonėms su intelekto negalia. Tai buvo tai, apie ką daugelį metų svajojau – galimybė Viktorijai turėti veiklą.
Ir paskui gale perskaitau, kad tai rašo Indrė Gruodienė, o visi ją Ignalinoje pažįsta kaip veiklų, aktyvų žmogų. Todėl susisiekiau su organizatoriais ir jau balandį sulaukėme kvietimo atvykti.
Iš pradžių buvo neramu, bet Viktorija iškart prakalbo, kas man buvo didžiausias stebuklas ir ženklas, kad ji kažkaip širdim pajautė, kad čia yra tie žmonės. Tada nusiraminau, nes supratau, kad ji čia jausis gerai. Nuo tada nepraleido nė vienos dienos, išskyrus kelias dėl ligos“, – prisimena Audronė.
Dabar Viktorija kasdien važiuoja į dirbtuves, pati naudojasi banko kortele, mokosi gaminti ir užsidirbti.
Lukas, dar vienas dirbtuvių lankytojas, patvirtina, kad čia jaučiasi puikiai ir ši komanda yra tarsi viena šeima: „KomandaA“ yra mūsų visų draugai. Sesės, broliai. Čia visus gerbiame, mylime ir kitus palaikome.“
Diana, kita dirbtuvių dalyvė, pasakoja, kad ši vieta jai tapo tarsi antraisiais namais: „Man labai čia patinka ir džiaugiuosi, kad turiu labai daug draugų, su kuriais mokausi kartu ir bendraujame.
Mes čia siuvame paduškėles, užvalkaliukus siuvame, darome maišiukus arbatai, štampuojame į tuos maišiukus ir mes tikrai turim labai daug darbo, daug užsiėmimų, keliaujame į gretimus miestus.“
Ji taip pat svajoja apie keliones į užsienį: „Mes labai norime aplankyti Vokietiją ir kitas šalis, bet neturime tokių galimybių. Mūsų svajonė yra pamatyti visus kraštus, piliakalnius, bažnytėles, pabendrauti su žmonėmis, susipažinti su jų kultūra, jų darbu ir iš jų išmokti.“
Bendruomenės pokytis: nuo skeptiškumo iki palaikymo
Pradžioje vietiniai į projektą žiūrėjo skeptiškai. Kai buvo išgirsta apie rengiamą projektą, pasigirdo tokių skeptiškų balsų: „Tai kas čia bus? iš kur čia tie žmonės, kaip jie atvažiuos? O kas juos atlydės? O kas juos pasitiks? Nesąmonė!“ – prisimena Valerija Ragėnienė, buvusi mokytoja ir viena iš dirbtuvių darbuotojų.
Tačiau dabar požiūris keičiasi. „Pastebime, kaip jie džiaugiasi gyvenimu būdami kartu su visais. Jie važiuoja viešuoju transportu, dalyvauja renginiuose, šoka susikibę rankomis. Bendruomenė mato, kad jie nėra pavojingi, o tiesiog tokie patys kaip visi“, – sako Valerija.
I. Gruodienė priduria, kad didžiausias pokytis įvyko tada, kai vietiniai žmonės pradėjo bendrauti su dirbtuvių dalyviais, matyti juos kasdienybėje:
„Pats dalyvis Tomas įnešė tokį optimizmą, jis turėjo tokią lyderystę ir dėl ko aš noriu pasidžiaugti juo, kad jis jau integravosi ir šiuo metu Vilniuje dirba vieno prekybos tinklo kasininku, ir tai yra tarsi mažas spindulėlis, pasiektas šito projekto tikslas.
Manau, kad mes didžiulį darbą padarėme tuo, atvėrėme gyvenimą tėvams, jie žino, kad saugiai išleidžia vaiką, kuris gali susirasti darbą, o jie gali gyventi kultūrinį gyvenimą.
Tie dalyviai tokie šaunūs, įsivaizduokite jų didžioji dalis niekada nevažiavo viešuoju transportu, kai pas mus jis nemokamas. Jie sėda į autobusus ir kiekvieną dieną atvažiuoja į dirbtuves, vieni sako į mokyklą, kiti į darbą, bet jie žino, kad čia kažką reikšmingo darys.“
Įkūrėja mini, kad dalyviams nėra duodama robotiško darbo. Iš tikrųjų jie patys yra pasirinkę savo mėgiamus užsiėmimus gamyboje, o meistrė siūlo visą daugiaplanę produktų liniją:
„Mes esame išsileidę prekių ir paslaugų katalogą. Tai įvairūs gaminiai: muiliukai, tušinukai, vaistažolės pačių pasiūtuose lininiuose maišeliuose, sirupai, bet visada tie gaminiai būna apipinti kūryba. Jie patys sukūrė sau personažus pagal tokią įdomią fantazijos binomo metodiką, sukūrė ir mažas istorijas tiems personažams ir išraižė grafinius atvaizdus.
Pirma ir didžiulė jų svajonė buvo išvykti aplankyti Vilnių, už visus parduotus gaminius ir paslaugas kaupė pinigėlius ir išvyko į Vilnių traukiniu, lankėsi ir parodose, ir kavinėje, ir teatre. Tai yra ne šiaip duodama, o jų pastangomis ir jie jaučia savo vertę bei reikalingumą.“
I. Gruodienė įsitikinusi, kad ne tik neįgalieji turi integruotis į visuomenę, bet ir visuomenė turi integruotis į juos.
„Šiandien visuomenės pagrindinė liga yra susireikšminimas. Mes nebematome paprastų dalykų gražių, tai, kas yra šalia, perlipame, kiekvienas į savo asmenį, ego atsigręžiame ir kad mes kažkuo tai esam ypatingi. Gerai, jeigu tu esi ypatingas, tai ir daryk kažkokius svarbius dalykus. O visuomenė labai yra susireikšminusi“, – sako Indrė.
Ji tiki, kad tokios vietos kaip „KomandA“ turėtų atsirasti ir kitose Lietuvos vietovėse.
„Žmonės keistai reaguoja į kitokius žmones ir tai yra paprasčiausiai iš nežinojimo, nes niekada nebuvo susidūrę. Ne paslaptis, jog tokie žmonės šeimose ir visuomenėje tiesiog būdavo nematomi, net ir tėvams. Egzistuoja toks pastovus krūvis, kaip ir slėgis, kad tėvai turi tokius vaikus ir patys tėvai sako, kad jie visada jiems bus vaikai. Kiti suauga, išeina gyventi savarankiškai, o jiems visada jie liks vaikais.“
Kūryba tampa jų balsu
Socialinėse dirbtuvėse dalyviai ne tik mokosi kasdienių įgūdžių, bet ir kuria.
„Nuo pat dirbtuvių kūrimosi pradžios siekėme vystyti kūrybinę liniją, vengdami mechaniškų, monotoniškų užduočių. Pasitelkiame kūrybiškumo lavinimo technikas, viena jų – fantazijos binomo principas, leidžiantis kurti net ir tiems, kurie neturi tam polinkio“, – pasakoja produkto gamybos meistrė Vaiva Monika Lanskoronskytė.
Vienas iš įdomiausių projektų – bendruomenės parašyta knyga „Eldoradiškėse nieko nevyksta“.
„Remdamiesi šiuo metodu, dalyviai sukūrė personažus, o jų pagrindu parašėme pasaką „Eldoradiškėse nieko nevyksta“, kuri netrukus taps knyga. Visi mūsų produktai susiję su šios pasakos veikėjais – pavyzdžiui, stebuklingai lapei priskyrėme liepžiedžių gaminius – arbatos, sirupai ir saldainiai“, – pasakoja Vaiva.
Be to, dirbtuvės siūlo ir edukacijas: iškiliosios spaudos grafikos, cianotipijos technologijų, siuvimo. Taip pat veda kūrybines edukacijas, kuriose jie patys asistuoja.
„Viena edukacijų – fantazijos binomo laboratorija, kur žmonės kuria fantastinius personažus ir paverčia juos spektakliu ar komiksu. Mokome ir cianotipijos – grafikos technikos, kai paveikslai išryškėja veikiami šviesos.
Netikėtumo elementas, būdingas tiek fantazijos binomui, tiek cianotipijai, padeda sukurti unikalius darbus net tiems, kurie neturi išankstinių kūrybinių įgūdžių“, – priduria Vaiva.
Daugėliškio „KomandA“ dalyviai gauna 50 eurų stipendiją kas mėnesį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
