Greičiausiai, į kunigystę pastūmėjo ir tai, kad jo gyvybę, būnant dar kūdikiui, kai medicina jau, rodos, buvo bejėgė, išgelbėjo Šventasis Krikštas. Iki šių dienų Valdas patarnauja net penkiose Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų parapijose ir džiaugiasi galintis kitomis tarnystėmis ištiesti pagalbos ranką tiems, kam jos labiausiai reikia.
Akistata su mirtimi nuvedė teisingu keliu
V. Miliauskas šypsosi, kad jo šeimos kraujyje giliai įaugusios liuteroniškos šaknys, kurios ir pastūmėjo pasirinkti kunigystę, nors vyras neslepia, kad pamąstymų buvo įvairių, ypač paauglystėje, kuomet visi rinkosi visiškai kitokias veiklos sritis.
„Tai nebuvo svetima, galbūt nebuvo kažkokia svajonė, kurios 100 procentų būčiau siekęs visą gyvenimą, bet tai buvo ir yra artima. Niekada nebūčiau sakęs, kad tikrai neisiu. Be abejo, vaikystės laiku galbūt taip stipriai negalvoji, o paauglystės metu buvo įvairių dalykų, būdavo visokios mados mano laiku, kad vienas eis į teisę, kitas bus vadybininkas, tai priversdavo pagalvoti, kad gal visgi eiti tuo madingu keliu. Mokytojai pastebėdavo, kas gabesnis vieniems ar kitiems dalykams, bet pasvarstydavau ir vis tiek likdavau prie dvasinių dalykų“, – pasakojo pašnekovas.
Pasirinkti tarnystę kitiems ir skleisti Dievo žodį paskatino ir paties Valdo gyvenimo įvykiai, apie kuriuos išgirdo iš savo artimiausių žmonių lūpų. Dar būdamas kūdikis jis akis į akį susidūrė su mirtimi, tačiau išsikapanoti padėjo ne tik medicina, bet ir tikėjimas.
„Niekur dar nekalbėta apie mano paties gyvenimo istoriją, laiką, kada man buvo tiktai mėnuo, buvau mažas kūdikis, buvo pristojusi liga. Gripo epidemijos ir karantino situacijoje greitai progresuojanti liga lėmė tai, kad snieguotą sausį provėžuotu keliu greitosios pagalbos automobiliu buvau atvežtas iš Šilutės į Klaipėdos vaikų ligoninę.
Paskutinieji 30 kilometrų buvo tarsi amžinybė kartų lydinčiai mamai ir dar vienai giminaitei, kuri dirbo taip pat medike ir tiesiog nusprendė važiuoti kartu. Kodėl amžinybė? Todėl, kad likus pusvalandžiui iki ligoninės pradėjo baigtis deguonis vadinamojoje deguonies pagalvėje. Praktiškai į ligoninės priimamąjį Klaipėdoje nuvežė jau kritinės būklės, o tuo metu priimamajame budėję medikai aiškiai įvardino, kad „mes čia lavonų nepriimam“, bet vis tik pajutę trapų gyvybės pulsą čiupo mane į rankas ir pasileido tekini laiptais į antrą aukštą, kuriame buvo reanimacija“, – skaudžius įvykius prisimena kunigas.
Kai nepadėjo medicina, padėjo tikėjimas
Laimei, paties V. Miliausko mama – medikė, o ir kartu vykusi giminaitė tuo metu dirbo Šilutės ligoninėje, todėl moterims pavyko palaikyti gyvybę ekstremaliomis sąlygomis ir perduoti kritinės būklės mažylį medikams bei patikinti, jog būtų bent pabandyta išgelbėti kūdikio gyvybę:
„Tada mane į reanimaciją greitai, pažiūrim, gal čia kažkas išeis, bet greitosios pagalbos automobiliu atlydėjusiems buvo pasakyta, kad viskas, nieko nebus. Tėvai po tos dienos savo namuose pagalvojo, kad, na, kaip dabar, vaikas mirs nekrikštytas, neturėtų taip būti, negerai. Suorganizavo krikštą, greitai krikšto mamą pačiupo, pasiėmė tuo metu Šilutėje gyvenusį evangelikų liuteronų kunigą Liudviką Fetingį ir mane Klaipėdos ligoninės reanimacijos palatoj pakrikštijo.
Po apeigų visi susirinko krikšto tėvų namuose. Mama man pasakojo, kad reanimacijoje buvo sunku mane atpažinti. Prie ausies turiu mažą ataugėlę – tai buvo ženklas, pagal kurį mama prieš pat krikštą atpažino savo ligos nukamuotą kūdikį, tėtis dėl emocijų tik kūkčiojo, o kunigas po krikšto sakė: „Dar tokio silpno kūdikio neteko krikštyti.“
Girdėdami medikų prognozes, matydami, kokia vaiko gyvybė trapi, bet būdami ramūs, jog atliko krikščionišką pareigą, vaiko likimą tėvai atidavė į Dievo rankas, o patys ėmė ruoštis laidotuvėms.
Kita dieną tėčiui paskambinus į Klaipėdos vaikų ligoninės skyrių, kuriame gulėjo Valdas, buvo pranešta, kad tokiu vardu vaiko skyriuje nėra.
„Mama jau nedrįso skambinti, tai tėtis paskambino, paklausė, ar toks ir toks yra skyriuje, jam atsakė, kad ne, tokio nėra... Stojo nejauki tyla. Tėtė nieko nebeklausė, nes tiesiog nebekilo klausimų, bet pokalbio tylą pertraukė budinčio gydytojo patikslinimas: „Jis į intensyvią priežiūrą perkeltas, į kitą skyrių, jo mūsų skyriuj nėra“. Vėliau tėvams ir krikštatėviams medikai ne kartą stebėdamiesi sakė: „Koks stebuklingas tas jūsų krikštas“ – pasakojimą užbaigė pašnekovas ir pridūrė, kad krikštas ir žmonių maldos padėjo, o be Dievo valios, vis dėlto, esame niekas.
Iki šios dienos V. Miliauskas žodžiais negali apibūdinti, koks yra dėkingas tėvams ir krikšto tėvams, taip pat ir kunigui, kuris lemtingomis akimirkomis suteikė stiprybės artimiesiems.
Kunigo namai – stikliniai
Baigęs mokyklą vyras pasirinko nemesti kelio dėl takelio ir pasinėrė į teologijos studijas, nors pildant stojimo dokumentus sąraše atsidūrė ir istorijos, ir pedagogikos mokslai:
„Vėliau, jau mokantis bažnytinės istorijos ar įvairių teisinių dalykų, tai labiau sustiprino norą pabaigus teologijos studijas tęsti jas toliau, kitose mokslo srityse. Taip pat teko mokytis magistrantūros, būtent istorijos, dar vėliau antras bakalauras mokytojo kvalifikacijos, bet tai buvo jau pabaigus teologijos studijas, jau netgi ir aktyviai kunigaujant.“
Dar nuo mažumės lankytos pamaldos ir teologijos studijos padėjo tvirtą pagrindą po kojomis, tad ir pirmosios dienos kunigystėje visai nebuvo baisios – pavaduojant kitą kunigą, kuris dėl techninių kliūčių negalėjo laiku suspėti į pamaldas, pareiga pavesta V. Miliauskui.
„Trys pamaldos, trys parapijos, trys pervažiavimai ir visiškai drąsiai viskas vyko, buvo kaip namuose – tu žinai ir pravedi“, – šypsosi Valdas.
Jau eilę metų kunigas yra ne vienos parapijos dalimi, tad ir žmonės jį pažįsta, nebijo kreiptis ir džiaugsme, ir varge. O kokios savybės reikalingos, kad santykis tarp parapijiečio ir kunigo būtų grįstas pasitikėjimu? Atsakymas itin paprastas:
„Atsakysiu pačių parapijos narių žodžiais, kad turi būti paprastas, sąžiningas ir darbštus žmogus. Viena moteris yra sakiusi, kad kunigo namai turi būti stikliniai – tai, ką jis sako, turi atsispindėti ir jo gyvenime, namuose.
Be abejo, emociškai tvirtas, neturintis jokių kompleksų ar ne dėl statuso einantis į kunigystę, manydamas, kad sutana suteiks jam kažkokias antgamtiškas jėgas.“
Šalia būna ir sunkiausiais momentais
Viso pokalbio metu V. Miliauskas kartas nuo karto pažymi, jog kunigystė yra tarnystė ne tik Dievui, bet ir žmonėms, kuriuos ne visada tenka sutikti gražiausiomis gyvenimo akimirkomis, juk mirtis – dar viena neišvengiama gyvenimo dalis.
Evangelikų liuteronų konfesijoje kunigas su parapijos nariais bendrauja, lanko esant ligoje, meldžiasi, o mirus taip pat savo įvairiapuse pagalba gelbsti ir su giesme, malda, o svarbiausia – viltimi, palydi į kapines. Net ir iki tol nepažįstami parapijos nariai tampa broliais ir sesėmis, kaip minima tikėjime.
„Kunigas yra nuo pat ligos atsiradimo iki pat laidotuvių pabaigos šalia. Kitas dalykas, tais skaudesniais atvejais, kur būna visokių išsiskyrimų, kai reikia vaikus, anūkus, kūdikius laidoti, tam žmogui tai yra unikalu, jo šeimoje kažkas nutiko, bet visuomet bandau palenkti į tą pusę, kad mes nei vienas nesame draustas, ir aš nesu draustas.
Reikia padėkoti, nes kiekviena situacija atneša tam tikrą supratimą, tam tikrą pamoką. Savyje tuomet prisimenu ir savo gyvenimo istoriją, kuri man pačiam liudija ir stiprina mano liudijimą, ir žinią kitiems. Vis tiktai, linkiu būti ne savanaudžiais su mirusiuoju, nes būna žmogus klausia: „Kaip man dabar reikės be jo gyventi?“. Nebūk savanaudis, atiduok žmogų – jis jau baigė savo gyvenimo kelią, savo kelionę, o tau liko gyventi“, – kalbėjo pašnekovas.
Nusiraminimas – namuose laukianti šeima
Evangelikų liuteronų konfesijoje bažnyčia neišlaiko kunigo, todėl daugelis Lietuvoje gyvenančių liuteronų kunigų imasi įvairiausių kitokių darbų. Pats V. Miliauskas Vyžių kaime, Pagėgių rajone įkūrė reabilitacijos centrą „Gabrielius“, kuriame padeda su priklausomybėmis kovojantiems žmonėms.
„Taip pat ūkininkauju. Daug pomėgių, daug dalykų, bet tai yra pragyvenimui, o kunigystė yra tarnystė“, – patikina jis.
Kunigystė, darbas su priklausomais asmenimis, ūkis – rodos, ir taip maža laiko dienoje viską suspėti, o namuose Valdo dar laukia žmona ir dvi dukros, mat evangelikų liuteronų kunigams leidžiama kurti šeimas. Vyras neslepia, kad šeima yra tvirtas ramstis, tačiau kartais laiko viskam pritrūksta.
„Liuteronų kunigas neprivalo turėti šeimą, jis gali jos ir neturėti, bet tokių kolegų yra nedaug, turbūt nei vieno, nes, vis dėlto, tai yra Dievo sudėta ir šeima kunigauja kartu. Tai nereiškia, kad jie kartu su manimi visur važiuoja, bet yra didžiulis palaikymas iš šeimos pusės“, – šypsosi kunigas.
V. Miliauskas juokiasi, kad šeima yra jo asmeninė maža parapija, kuriai visuomet atranda laiko ir kompensuoja tą laiką, kuriuo negali būti kartu:
„Sugrįžus iš po pamaldų sekmadienį popiet arba vakarais po kitų darbų, daugiau yra poilsis, kurio metu bandai kompensuoti – kas ką veikė, kas per dieną ką nupiešė, kuo gyveno, bet visą laiką ir pats stengiesi papasakoti, kur buvai, ką matei, kas nutiko, kartais ir dukros klausia, kur buvau. Išvykstam, svečiuojamės, o kitą kartą gaudom vėją „pasipuošę“ šalmais, šiltais ir neperšlampamais rūbais. Tam tas laikas ir yra, šeima tą ir reiškia, kad tai yra žmonės, tavo šeima, su kuria per asmeninius santykius turi judėti, kalbėti apie visas gyvenimo situacijas, ne tik apie džiaugsmą, bet ir apie visus jausmus, patirti įvairias gyvenimo sąlygas.“
