Psichoterapeutas A. Kaluginas sako, kad nesant aiškių ribų, kur yra neištikimybė, ji dažniausiai vertinama per partnerio vertybių prizmę – jei veiksmas pažeidžia antrosios pusės vertybes, dėl to gali kilti nepasitikėjimas ir konfliktai.
„Bet koks neištikimybės aktas visų pirma yra susijęs su vertybėmis. Tos vertybės būna klasikinės arba labai individualios. Neištikimybė visada būna veiksmas, kuris pažeidžia tų vertybių raudonas linijas – ar tai bus lytinis kontaktas su kitu žmogumi, ar emocinė išdavystė, pažeminimas – tai pagal vertybinę skalę nustato partneris.
Klasikiniu atveju neištikimybe laikomas lytinis aktas su kitu žmogu, bet mano praktikoje dažnai žmonės neapsiriboja tik šia neištikimybės forma ir sako, kad neištikimybė gali būti ir emocinis ryšys“, – teigia psichologas.
Ribos išplaukusios
Anot specialisto, santykiuose atsiranda nepasitikėjimas ar netgi pavydas, jei antroji pusė jaučiasi nebesant prioritetas:
„Psichologine prasme žmogus jaučiasi išduotas, jei jis nesijaučia savo partneriui esantis prioritetu ir pirmu žmogumi partnerio gyvenime. Jei tas pojūtis ateina iš to, kad kažkas nusišypsojo, paflirtavo, tuo labiau permiegojo, partneris pradeda galvoti, kad jį į kažką išmainė“, – samprotauja jis.
Dėl to, kad kiekvienas turi skirtingas vertybines nuostatas, partneriams sunku nustatyti ribas, kur yra neištikimybė. Specialistas pažymi, kad ne visada ištikimybė bus tik lytiniai santykiai.
„Ypač vyrai dažniau sako, kad jei jau nemiegojo su kita moterimi, tai reiškia ir nebuvo neištikimas. Neištikimybės ribos šiai dienai yra išplaukusios, bet prioritetas dažniausiai priskiriamas lytiniam aktui su kitu žmogumi.“
Specialistas pastebi, kad jei santykiuose esantis žmogus mano, kad jo veiksmai kertasi su antrosios pusės nuostatomis, žmogus būtinai tą veiksmą slėps. Tai rodo, kad žmogus dar brangina savo santykius.
„Jei žmogus daro kažką, kas kertasi su romantinio partnerio vertybėmis ir tuos santykius dar brangina, tada jis būtinai savo veiksmus slėps. Jei žmogus to veiksmo nebeslepia, tai gali būti ženklas, kad jis tų santykių nebebrangina.“
Neištikimybę išduoda keli ženklai
Dažnai pasikeitus partnerio elgesiui sunerimstame ir pradedame ieškoti priežasčių, dėl kurių antroji pusė pradeda elgtis įtartinai. Specialistas išskiria kelias fazes santykiuose, kada yra didesnė tikimybė patirti išdavystę.
„Statistiškai daugiau neištikimybės vyrų tarpe atsiranda tada, kai moteris laukiasi ir kelis mėnesius po gimdymo. Šis periodas yra trapiausias ledas, nes dėl tam tikrų emocinių, fiziologinių, hormoninių pokyčių moters seksualinis gyvenimas yra ribojamas. Yra vyrų, kurie šiuo atveju netgi legalizuoja savo neištikimybę.
Jei vyro sąmoningumas yra žemas ir pagarba partnerei yra žema, tada šis periodas gali būti pažeidžiamiausias poros santykiuose, – sako jis. – Taip pat poros santykiuose į rizikos zonas įtraukiamos santykių krizės. Santykiuose krizių būna labai daug ir labai įvairių ir tai nėra vien tik konfliktai. Krizės – tai susvetimėjimas, santykių atšalimas, atstumas, komunikavimo stoka. Jei pora išgyvena krizės laikotarpį, irgi yra tikimybės, kad gali atsirasti neištikimybė.
Krizės dažniausiai nepriklauso nuo laiko, kiek su partneriu esame kartu, jos dažniausiai siejamos su aplinkybėmis ir elgesio pokyčiais.“
Vis dėlto jei įtariate, kad partneris gali būti neištikimas, reikėtų ieškoti šių ženklų: partneris pradeda daugiau laiko praleisti ne namuose, susiranda daug daugiau papildomų veiklų, daug laiko skiria bendravimui komunikavimo programėlėse. Gali atsirasti ir susvetimėjimas, partneris mažiau laiko skiria savo antrajai pusei.
„Jei vyras neužsiima seksualiniais santykiais su kita moterimi, o dažniau tik su ja bendrauja, susitikinėja ir nelaiko to neištikimybe, tai jis to ir neslepia. Tada visai nesunku tai pastebėti stebint, kiek laiko jis praleidžia bendraudamas su kitomis moterimis. Nors ir jam tai gali atrodyti nieko baisaus, jo partnerei tai gali atrodyti įtartina.“
Neištikimybė – ne kertinė skyrybų priežastis
Psichologas pastebi, kad Lietuvoje nėra daug porų, kurios išsiskiria vien dėl neištikimybės atsiradimo santykiuose. Dažnai tai būna tik problemos, atsiradusios santuokoje ar santykiuose, katalizatorius.
„Atvejų, kad pora išsiskirtų vien dėl neištikimybės, būna mažiau. Paprastai prie skyrybų, neištikimybės priveda rimti veiksniai, santykiai pradeda byrėti ir tik tada pora gali atsirasti neištikimybė. Neištikimybė dažniausiai būna paskutinis lašas – kai jau visai viskas sulūžta“, – teigia jis.
„Psichologiškai yra apie 10 klasikinių veiksnių, priežasčių, kurios priveda prie neištikimybės. Populiaresnės būna tikra, nuoširdi meilė kitam žmogui, kuri dažnai atveda į kito žmogaus guolį. Iš kitos pusės būna vieno ar kito partnerio noras išsibandyti savo vyriškumą arba moteriškumą – tada einama dėmesio ieškoti pas kitus žmones ir tikrinama, ar aš dar patrauklus/patraukli.
Taip pat populiarus nuotykių formatas – žmonės ieško nuotykių, o dažnai dėl to nuotykiai būna seksualiai angažuoti – atsiranda meilužiai. Taip pat populiari forma yra kerštas – pavyzdžiui, jei moteris sužinojo, kad vyras yra neištikimas, ji nieko protingiau nesugalvoja, kaip tik priversti savo partnerį pasijausti jos kailyje“, – labiausiai paplitusius veiksnius vardija A. Kaluginas.
Pramoginis formatas, anot santykių eksperto, nėra labai paplitęs. Prie pasilinksminimų, vienos nakties santykiųprisideda daugybė veiksnių, kartais tai labai priklauso nuo paties žmogaus būdo. Juo nebūtinai užsiima tik jauni žmonės. Dažnai keičiantis gyvenimo aplinkybėms žmogus keičiasi pats ir dėl to keičiasi jo požiūris į santykius, ieškoma naujų išbandymų.
Vis dėlto specialistas džiaugiasi, kad Lietuvoje yra susiformavusi vieno partnerio kultūra ir kad dažniausiai poros sąmoningai vertina savo romantiškus santykius:
„Mūsų kultūroje monogamiškas ryšys yra ir žmonės pakankamai sąmoningai žiūri į santykius ir supranta, kad negali santykiuose sau leisti visiškai palaido gyvenimo“, – iš patirties kalba jis.
Kalbėtis reikia mokėti
Dažnai sakoma, kad santykių kertinis akmuo yra komunikacija. Tačiau jei komunikacija poroje yra netinkama, kaip galima išspręsti iškilusias problemas?
Psichoterapeutas sako, kad kalbėjimasis – pirmas žingsnis į racionalų pokalbį, tačiau tinkamai bendrauti su savo antrąja puse reikia išmokti.
„Iš esmės kalbėjimasis yra gera priemonė – aišku, ne panacėja. Vien kalbėjimu santykių nepataisysi, bet tie, kurie propaguoja kalbėjimą, pamiršta įvertinti, kad tik nedidelis procentas žmonių moka kalbėtis. Kalbėtis reikia mokėti – čia yra menas. Pirmiausia reikėtų nustatyti atvirumo ribas – kiek galime pasakyti apie save savo mamai, partneriui. Būna ir žmonių, kurie partnerį tiesiog užverčia informacija apie save ir partneris net nežino, ką su tuo reikėtų daryti“, – atkreipia dėmesį jis.
Išmokti tinkamai kalbėtis gali padėti ir pagalbos prašymas iš pašalinių žmonių – terapeutų, kurie žino, kaip tinkamai kalbėti ar tiesiog sąmoningo pašalinio žmogaus. Tačiau pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į savo partnerį ir pabandyti pradėti konstruktyvų pokalbį:
„Aišku, jei įtariame neištikimybę, pirmiausia reikia bandyti kalbėtis patiems. Dažnai pakanka tiesiog paklausti paprastą dėmesingą klausimą – ar tarp mūsų viskas gerai, ar yra pagrindo nerimauti? Nuo to gali prasidėti geras, gražus, konstruktyvus pokalbis, arba konstruktyvus konfliktas, kuris atves pas psichoterapeutą. Tai būtų pirmasis žingsnis.“
