21-erių vaikinas pasakoja, kad daugiau nei prieš metus jo gyvybė pakibo ant plauko, tačiau šiandien jis vėl sugrįžęs į darbus ir, nors vis dar jaučia nelaimės padarinius, džiaugiasi įprastu gyvenimu.
2022-ųjų kovo 29 dieną Romualdas, kaip ir kiekvieną kitą dieną, iš namų Tilžės gatvėje išėjo į darbą, tačiau darbo vietos taip ir nepasiekė.
„Turėjau nueiti į darbą rytinėje pabaigoje. Kaip visada, išėjau apie 5.20 val. ryte ir prie pat namų, pirmoje perėjoje, mane 5.30 val. nutrenkė automobilis“, – trumpai nupasakojo jis.
Į ligoninę išgabeno be sąmonės
To, kas įvyko lemtingąją dieną, jis beveik nepamena, tad savo pasakojimą gali susidėlioti tik iš to, ką jam pasakojo gydytojai ir artimieji:
„Aš iš tos dienos pamenu tik tiek, kad išėjau iš daugiabučio, ėjau link darbo ir daugiau nieko – pamenu tik tiek, kad atsikėliau ligoninėje.“
Atlikus tyrimą pateiktos išvados, kad vairuotojas, parbloškęs jaunuolį, važiavo leistinu greičiu, nieko kito ir nebūtų buvę galima įrodyti – kamerų toje vietoje nėra. Tačiau smūgis buvo stiprus – Romualdas veidu trenkėsi į priekinį automobilio stiklą ir iš įvykio vietos į ligoninę buvo išgabentas be sąmonės.
„Pagal žmonių parodymus, buvo parašyta, kad bandžiau keltis, bet pastoviai praradinėjau sąmonę.
Mane į ligoninę atvežė be sąmonės, su veido kaulų lūžiais, lūžusia kaukole, sužalotu dešinės akies voku ir dešinėje ausyje visiškai prarasta klausa“, – avarijos padarinius vardijo pašnekovas.
Medikų prognozės buvo ne pačios geriausios – vienas scenarijus buvo tas, kad vaikinas gali likti vegetacinės būklės. Vis tik, svarbiausia buvo pirmoji para:
„Pirma diena buvo baisiausia, nes buvo sakyta, kad jeigu išgyvensiu tą dieną, liksiu gyvas, jei neatsigausiu – viskas.“
Nepasidavė dėl brangiausio žmogaus
Romualdą nugabenus į ligoninę, jam atlikta operacija, po kurios sekė keturios dienos komoje. Būklė išliko sudėtinga, todėl dar savaitę teko praleisti dirbtinai sukeltoje komoje.
Tačiau vaikinas – tikras kovotojas. Pabudęs iš komos jis darė viską, kas buvo jo galioje, kad tik atsigautų.
„Mane labai motyvavo mama, nes esu labiausiai prie jos prisirišęs. Iš septynių vaikų šeimoje aš esu septintas, pats jauniausias, todėl su mama turiu labai glaudų ryšį.
Dėl jos aš stengiausi, kenčiau ligoninės, reabilitacijas, nes labai nemėgstu ligoninių – emociškai man per sunku ten būti, bet teko“, – pasakojo vaikinas.
Didelį indėlį į tai, kad galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, įdėjo ir medikai – neurochirurgai jam į kaukolę įstatė kranialinį implantą, kuris užbaigė kankinusius galvos skausmus.
Gegužės 27-ąją Romualdas jau iškeliavo namo, sako, ilgiau nebegalėjo būti ligoninėje.
„Gerai pasijaučiau ir, realiai, savo noru išėjau iš ligoninės. Man pabodo po tokio įvykio būti ligoninėje, tai buvo labai sunku, nes per 21 metus nesu gulėjęs ligoninėje. Iki to karto.
Atsistatymas buvo įvairialypis – reikėjo vaikščioti pas daktarus, ypač dėl klausos. Kai dar neturėjau klausos aparato, reikėjo vaikščioti pas juos su kitu žmogumi, nes normaliai negirdėjau“, – pasakojo R. Šumnauskas.
Įveikti baimę padėjo šeima
Vėliau sekė mėnesis reabilitacijos Palangoje, kur vaikinas lankė mankštas, įvairias terapijas, dirbo su logopedu. Ten jį nuolat lankydavo artimiausi žmonės, kurie padėjo įveikti po nelaimės atsiradusią baimę eiti per perėjas:
„Palangoje pas mane atvažiuodavo brolis, šeima – eidavau per perėją su jais. Jaučiausi nesaugiai, bet su jų pagalba pripratau eiti per perėjas, supratau, kad nebūtinai kiekviena mašina mane nutrenks.“
Nelaimingo įvykio pasekmes vaikinas jaučia iki šios dienos – dešine ausimi jis negirdi, kitoje ausyje nešioja klausos aparatą. Ir nors didžiausia baimė įveikta, saugiai eidamas per perėją jis nesijaučia, visada viduje kirba kažkokia keista mintis „o kas, jeigu“.
„Kiekvieną vakarą reikia išsiimti klausos aparatą, kiekvieną rytą įsidėti, einant maudytis klausos aparatą reikia išsiimti būtinai.
Vis dar nesijaučiu saugiai, kai einu per perėjas, bet suprantu, kad reikia labai atidžiai žiūrėti, kad viskas būtų gerai“, – kalbėjo pašnekovas.
Apie įvykį primena ir ant veido likę randai: „Su labai artimais žmonėmis jau galime natūraliai kalbėti apie nelaimę, bet dažnai, kai nepažįstami žmonės manęs paklausia apie randus ant veido, stengiuosi nieko nesakyti.“
Tačiau blogiausia jau praeityje – dabar Romualdas vėl gali dirbti, gyventi visavertį gyvenimą. Jis – įrodymas, kad žmogaus kūno galimybės beribės. Kaip ir medicinos, kuri padėjo išgelbėti jo gyvybę. Tad ir kitiems jis turi padrąsinančią žinutę.
„Su daktarų profesionalų pagalba viskas įmanoma. Tiesiog reikia turėti ir pačiam noro, motyvuoti save ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, aplinkinių žmonių, nes jiems dar sunkiau, negu pačiam sau“, – padrąsinančiai likimo broliams ir sesėms sakė R. Šumnauskas.