Moteris su siaubu prisimeną tą lemtingą gruodžio 19-osios dieną, kai vakare sulaukė skambučio iš jos sūnaus Armando telefono. Deja, Raimonda išgirdo ne savo sūnaus balsą, o žmogaus, mačiusio įvykį, kuris ir pranešė, kad Armandą partrenkė automobilis ir jis yra vežamas į Kauno klinikas.
„Tuo metu patyriau didžiulį šoką, nesupratau, kas vyksta, viską mečiau, sėdau į automobilį ir nuvažiavau į priimamąjį. Ten atsidūriau per 12 minučių. Kai atvažiavau policijos jau nebebuvo, niekas man nieko nepasakojo, todėl valandą praleidau nežinioje ir didžiuliame strese.
Po apžiūros mane pasikvietė, papasakojo, kad sūnaus vidaus organai sveiki, yra keli nubrozdinimai ant kojų, niekas nelūžę, bet galvoje yra nedidelis kraujavimas ir reikia skubiai vežti operuoti. Man liepė paimti jo daiktus ir važiuoti namo, paskambinti po kelių valandų ir paklausti apie jo būklę. Pasiėmiau jo daiktus, ėjau į mašiną ir tik tada suvokiau, kad operuos galvą.
Galvos operacija – aš nežinau ar gali būti kažkas rimčiau. Pirma mano mintis buvo: „Antrą kartą aš šito tikrai neištversiu!“. Dar visai neseniai, dar tik pernai prieš pat Velykas palaidojau vieną vaiką, o dabar prieš pat Kalėdas galiu netekti ir antrojo, vienintelio man likusio vaiko. Po pirmojo sūnaus netekties, laikiausi tik dėl to, kad yra antrasis sūnus, kurį dar reikia užauginti ir išleisti į gyvenimą.
Esu vieniša mama, turiu dabar tik jį vienintelį. O čia dabar ir jis kovoja su mirtimi. Galvojau tikrai išprotėsiu. Laimei, nuo pirmo sūnaus laidotuvių dar turėjau likusių raminančių vaistų, tai išgėriau, kad nusiraminčiau. Nusiraminau ir laukiau, kada galėsiu paskambinti ir sužinoti apie operaciją ir Armando būklę.
Kai paskambinau man pranešė, kad operacija pavyko gerai, jis yra sąmoningas. Gydytoja pradėjo pasakoti apie situaciją ir pranešė, kad jam yra kaukolės lūžiai“, – su skaudančia širdimi siaubingą dieną prisimena Raimonda.
„Bet kokia trauma jam gali būti mirtina“
Ryte Raimonda paskambino tyrėjai. Moteris jos paklausė, kurioje vietoje buvo patrenktas jos sūnus, nes jokios informacijos ji nebuvo gavusi, tačiau ir pati tyrėja buvo ką tik gavusi bylą, todėl suteikti informacijos negalėjo.
„Po to nuvažiavau į neurochirurgijos intensyvios terapijos skyrių. Įleido mane pas vaiką. O siaube, koks buvo vaizdas: viena akis sutinusi, mėlyna, jis jos net neatmerkė, atrodė kaip stipriai sumuštas. Sutinęs visas. Daktarė papasakojo, kad jam įvyko kraujo išsiliejimas į smegenis, todėl gali būti, kad prireiks dar vienos operacijos, bet reikia stebėti.
Visas smūgis teko galvai, lūžo kaukolės skliautas, kaktikaulis, akiduobė, nosikaulis, žandikaulis. Ačiū Dievui, kad sūnus jaunas, sportuojantis, labai greitai sveiksta ir atsigauna. Antros operacijos neprireikė, nors maža hematoma vis dar liko. Po 3 parų praleistų reanimacijoj buvo perkeltas į palatą.
Pirmomis dienomis kankino siaubingi galvos skausmai. Penktadienį (gruodžio 29 d.) mus jau išleido namo. Sausio 2 dieną išvažiavome į sanatoriją beveik mėnesiui laiko. Blogiausia kas jau galėjo nutikti jo atveju, viskas liko praeity. Gydytojas sakė, kad po tokių traumų žmonės dažniausiai miršta arba lieka neįgalūs.
Todėl visi džiaugiamės, kad jis valdo rankas ir kojas, kalba rišliai ir sąmoningai. Ateityje sakė gali atsirasti traukuliai. Tai nors ir viskas baigėsi labai laimingai, visą gyvenimą dabar gyvensiu baimėje, nes bet koks smūgis, bet kokia trauma jam gali būti mirtina“, – su baime ir skausmu kalba mama.
Pernai neteko savo jauniausio sūnaus
Vyresnio sūnaus Armando nelaimė nebuvo pirmasis sunkus ir skausmingas Raimondos išbandymas. Pernai, prieš pat Velykas, moteris neteko savo mažiausio 6 metukų Entonio.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad balandžio 8 dieną nuvažiavome į polikliniką profilaktiškai pasiskiepyti prieš mokyklą. Iškart grįžus namo sūnus nuėjo miegoti. Vakare užkilo temperatūra, kitą dieną pradėjo vemti. Kadangi vėmimas nesiliovė, balandžio 10 dieną, ryte išvažiavome į antrą ligoninę.
Ten jam sulašino lašelinę, sakė, kad atsigaus ir vakare galėsime važiuoti namo. Deja, jis vis labiau darėsi mieguistas, o atėjus vakarui pasakė, kad pabūtume iki ryto, o tada turėtų jau būti geriau. Atėjo rytas, jis šiaip ne taip prabudo, suvalgė pusę banano, apsivėmė ir užmigo.
Kadangi jam negerėjo, mano sūnų perkėlė į intensyvios terapijos palatą, sakė, kad sulašins lašelinę ir nuo jos turėtų atsigauti, matyt organizmas labai nusilpęs. Atnešė pietus, kadangi jis labai norėjo namo, sakiau pavalgyk ir važiuosim namo. Beveik miegodamas suvalgė 4 makaronus ir pusę kepto obuolio ir užmigo. Kai atnešė vakarienę, aš jo nebeprikėliau.
Tada pasakė, kad reikia vežti į klinikas, nes tai nėra normalu. Kai nuvažiavome į klinikas, mano vaikelį pagulė į reanimaciją, nes jis buvo komoje. Padarė labai daug tyrimų, įtarė galvos traumą arba apsinuodijimą, nors nei traumos nei apsinuodijimo tikrai nebuvo.
Balandžio 12 dieną gavus atsakymus, smegenyse matėsi kažkoks pažeidimas, įtarė smegenų encefalitą arba medžiagų apykaitos ligą. Jam niekuo daktarai negalėjo padėti, nes tiesiog nežinojo, kas yra ir kaip tai gydyti. Balandžio 13 dieną klausiau gydytojų, ar yra tikimybė, kad jis prabus ir bus sveikas, kaip anksčiau, be jokių pasekmių. Patikino, kad tikrai taip gali būti“, – siaubingo įvykio detales prisimena Raimonda.
Staiga „išlindo“ sunki genetinė liga
Balandžio 15 dieną moteris prisimins, kaip pačią baisiausią savo gyvenime. Atėjusi ryte į ligoninę aplankyti savo berniuko, jį rado gulintį atmerktomis, raudonomis akimis ir iš karto suprato, kad yra labai bloga situacija.
„Man pasakė, kad Entoniui per naktį labai pablogėjo, išvežė daryti tyrimų ir liepė laukti atsakymų. Kai mane pasikvietė, pasakė kad smegenys pradėjo tinti, jos jau yra mirusios ir jam niekuo padėti jau nebegalima – jis nebeatsigaus. Manęs paklausė, ar sutinku paaukoti organus. Tai buvo patys baisiausi išgirsti žodžiai mano gyvenime.
Aišku nesutikau, nes netikėjau tuo. Tikėjau, kad jis atsigaus ir viskas bus gerai. Kai nusiraminau, kai viską apmasčiau, pagalvojau, gal jo tokia gyvenimo užduotis, išgelbėti kažkam gyvybę. Sutikau, bet kadangi nebuvo aiški jo būklės priežastis, imti organus atsisakė. Dar parą laiko skyrė „atsitikti stebuklui“. Deja, stebuklas neįvyko ir balandžio 16 dieną, apie 15 valandą jam atjungė aparatus. Mano angeliukas išėjo visam laikui, dieną prieš pat Velykas.
Po dviejų mėnesių gavome genetinių tyrimų atsakymus. Pasirodo mano berniukas turėjo labai baisią genetinę ligą (klevų sirupo šlapime liga). Tai reta paveldima medžiagų apykaitos liga, kai dėl geno pakitimų organizmas nesugeba tinkamai perdirbti tam tikrų aminorūgščių, dėl to organizme kaupiasi nuodingos medžiagos, lemiančios rimtus sveikatos sutrikimus.
Nors iki tol buvęs visiškai sveikas vaikas, niekada nesirgęs, tačiau staiga „išlindo“ ši sunki, genetinė liga, kuri baigėsi mirtimi. Protu nesuvokiama“, – su skausmu apie savo vaiko mirtį kalba Raimonda.
Moteris prašo pagalbos
Raimonda su liūdesiu pasakoja, kad jos emocinė būklė šiuo metu yra kabanti ant plauko. Po pirmojo vaiko netekties jai teko atlaikyti daug sunkumų, ji stengėsi nepasiduoti ir gyventi toliau ir kai jau atrodė, kad viskas savo vietose, tada nutiko kita baisi nelaimė.
„Visi stebisi, iš kur aš turiu tiek jėgų visa tai atlaikyti ir nepasiduoti. Aš ir pati nesuprantu, bet atrodo, kad tuoj sprogs ten viskas manyje. Šventinis laikotarpis šiais metais man buvo toks sunkus, toks baisiai sunkus psichologiškai, tiek emocijų virė viduje, kad šalia nebėra mažojo Entonio.
Įsivaizduokit, kaip yra sunku, kai eini į parduotuvę apsipirkti, o čia visi vaikams perka dovanas, visi su vaikais, visi kelia nuotraukas su savo mažaisiais, kokie jie laimingi. Buvo taip liūdna, kad galvojau numirsiu. Ir tada iš niekur nieko ši baisi nelaimė, nutikusi mano kitam vaikui! Nebesuprantu kas vyksta mano gyvenime, nesuprantu, kodėl kenčia mano vaikai.
Dabar didžiausias galvos skausmas yra Armando sveikata. Artėja šimtadienis, egzaminai. Po mokyklos planavo eiti į kariuomenę atlikti pareigą. Dabar apie tai bus galima tik pasvajoti. Ne bet kokį darbą galės dirbti, sportuoti ilgą laiką negalės, kankinsis su galvos skausmais.
Ir ta amžina baimė, kai jo nebus namie. Jau ir taip yra baimė, kai tavo vaiko nėra namie, bet mūsų atveju ta baimė milijoną kartų didesnė nei įprastai“, – su ašaromis akyse kalba Raimonda.
Šiuo metu Raimondai reikalinga pagalba. Žmogus, kuris partrenkė Armandą net neatsiprašė, nesusisiekė su mama ir nepasiūlė jai jokios pagalbos. Pinigai labiausiai reikalingi advokatui ir visiems teisiniams procesams.
„Kadangi šiuo metu patyriau labai daug išlaidų dėl negalėjimo dirbti ir viso lakstymo pirmyn atgal, o vairuotojas per visą šitą laiką taip ir nesugebėjo su mumis susisiekti, net nepasiteiravo ar sūnus gyvas, todėl noriu, kad jis atlygintų visas patirtas išlaidas ir tas išlaidas, kurios dar bus.“
Raimonda nuoširdžiai dėkoja kiekvienam, kuris prisideda prie jos sūnaus gerovės. Sūnus vienintelis, kas jai šiuo metu liko: Raimonda Evstignejeva; LT647044000104647302; Paskirtis: Pagalba Armandui.
