Apie ypatingą dieną papasakojo etnologas Libertas Klimka.
Arklių diena
Gruodžio 6-ąją dieną yra minimas Šv. Mikalojaus vardadienis. L. Klimka atskleidė, kad nuo seno lietuviai šią dieną vadindavo „Arklių diena“.
Šiuo metu lietuviai pamalonindavo arklius už jų sunkų triūsą laukuose. Taip pat į ėdžias pripildavo avižų tiek, kad netruktų. Taip lietuviai elgdavosi, nes norėdavo, kad per žiemą arkliai tvarte būtų sveiki bei pavasario sulauktų stiprūs. Pasak etnologo, arkliai būdavo skirti duonai auginti, o žirgai – tėvynei ginti.
„Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai iš kitų indoeuropiečių tautų išsiskyrė tuo, kad jie būdavo palaidojami kartu su žirgais, o šių kapinių atrandama daug. Pirmojo tūkstantmečio po Kristaus laikmečiu karžygiai laidoti kartu su žirgu arba į kapą dėta žirgo galva ir kanopos“, – apie žirgų svarbą kalbėjo L. Klimka.
Etnologas atkreipė dėmesį, kad žirgai, kaip ir žmonės, būdavo laidojami su įkapėmis. Prie apynasrio būdavo dedami žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais, o į karčius būdavo įpinti gintariukai. Tad L. Klimka teigia, kad žirgai buvo sudvasinti, priartinti prie žmogaus.
Garsėjo gerumu
Šventasis Mikalojus Myrietis gyveno III-IV amžių sandūroje. Etnologas pasakoja, kad Šv. Mikalojus garsėjo savo labdaros darbais. Vyskupas buvo ypatingas tuo, kad stengdavosi atlikti juos taip, kad niekas negalėtų sužinoti geradario vardo.
L. Klimka papasakojo apie kelis iš Šv. Mikalojaus gerų darbų: „Jis sušelpė vieną vargingą našlės namą, kuomet slapčiomis įmetė aukso gabalėlį į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Kitą šeimą nuo bado gelbėjo trimis duonos kepalaičiais“.
Tų laikų vyskupas numirė 348-ųjų metų gruodžio 6-ą dieną. Tad dėl to šią dieną minima Šv. Martyno diena. Pasak L. Klimkos, prie Šv. Martyno kapo paguodos išsiilgusiems žmonėms vis pavykdavo išmelsti dangaus malonių.
Įdomu tai, kad šventąjį gerbia visas krikščioniškasis pasaulis: tiek katalikai, tiek stačiatikiai. Etnologas užsiminė, kad ortodoksų bažnyčioje Šv. Martynas dar vadinamas stebukladariu.
„Katalikiškuose kraštuose iš šventojo legendos radosi paprotys persirengus raudonais aukšto rango dvasiškio rūbais, pasiėmus ganytojišką lazdą, prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias bendruomenės šeimas, nunešti jų vaikučiams skanesnio maisto, drabužėlių, žaislų <...>. Tokį gražų paprotį perėmė ir protestantų kraštai“, – atskleidė L. Klimka.
Tapo Kalėdų Senelio prototipu
Etnologas kalbėjo, jog bažnytinėse misterijose Šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo ir išdaigiškumo. Neretai Šv. Mikalojaus personažą lydėdavo riteris Ruprechtas, kuris buvo barzdotas, rūsčios išvaizdos ir apsirengęs odiniais drabužiais.
„To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių. Ilgainiui abu personažai sutapo“, – kalbėjo vyras.
Pokalbio metu L. Klimka atskleidė, jog būtent taip atsirado garsusis Kalėdų Senelis. Jis – Šv. Mikalojaus prototipas: „Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį malonybiškai pavadino „Santa Klausu“, o toks trumpinys iš lotyniškojo „Nikolaus“. Jie laukdavo šio personažo atkeliaujant Kalėdų vidurnaktį baltu žirgu. Į savo kurpaites, sustatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų, šieno… Bet sumigdavo belaukdami. Iš ryto kurpaitėse ar kojinaitėse rasdavo atlygį – dovanėlių“.