Toks sprendimas priimamas jau nebe pirmą rudenį, o miškininkai linguoja galvomis – šios kirmėliuko padaryta žala ateityje gali stipriai pakeisti kraštovaizdį.
Situacija – kasmet aštresnė
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, stichinė nelaimė savivaldybių miškuose skelbiama tada, kai bendras pažeistų medžių kiekis pasiekia 25 tūkstančius kubinių metrų.
Rokiškyje dėl minėto kenkėjo sukeltų pažeidimų išdžiūvusių ir džiūstančių eglių tūris sudaro 25,4 tūkst. kub. metrų.
Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Rokiškio regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Justas Vojega kiek išsamiau papasakojo situaciją bei paaiškino, kaip atpažinti pažeistus medžius, ką daryti atpažinus ir kada.
– 25 tūkst. kub. m. – dideli skaičiai. Ar kažkuris konkretus Rokiškio rajono miškas yra labiausiai pažeistas žievėgraužio tipografo?
– Jei įvardijus girininkijomis, tai būtų: Juodupės, Kamajų ir Obelių girininkijos. Pandėlio girininkijoje auga daugiau lapuočiai, tad situacija yra geresnė. Bet čia labai paprasta logika – kur eglynų yra daugiau, tos girininkijos ir turi daugiausiai problemų. Mes administruojame Kupiškio ir Rokiškio rajonus. Rokiškio raj. problemų yra daugiau, nes spygliuočių miškų yra daugiau. Konkretaus rajono miško, kuriame būtų tikrai labai bloga situacija, išskirti negalėčiau, nes visur yra tų masyvių eglynų.
– Sakykite, šis žievėgraužis yra išskirtinai eglių kenkėjas ar gali „persiduoti“ kitiems medžiams: pušaitėms, o gal net lapuočiams?
– Šiaip jis yra būtent eglių kirminas. Bet, pavyzdžiui, pernai metais pastebėjom atvejį, kai užpuolė ir tarp eglių augusias pušis. Kai vienoje vietoje būna labai didelė šių vabzdžių populiacija, jie nebesirenka. Aišku, tai pavieniai, ne masiniai atvejai.
– Vienas iš kovos su žievėgraužiu būdų – sanitariniai miško kirtimai ankstyvose vabalų vystymosi fazėse: iki lėliukių susiformavimo, lėliukių ar jaunų vabalų fazėse – ne vėliau kaip iki naujos kartos vabalų išskridimo. Kaip žinoti, kada vykdyti kirtimą, kokioje vystymosi stadijoje yra lerva, kai nesi specialistas, miškininkas, tik – miško savininkas? Galite sukonkretinti laiką?
– Laikas labai susijęs su oro temperatūra: sušilus orams, maždaug gegužės mėn., jau prasideda jų skraidymas. Antroji generacija vyksta vasaros viduryje. Ir, visgi, tikslaus laiko nepasakysiu, nes jei pora savaičių bus lietingų ir šaltų, vabalai neskraidys. Bet jei kitą vasarą tuo pačiu metu dienos bus labai šiltos ir sausos – jie skraidys.
Iš esmės susiformuoja dvi pagrindinės generacijos: pavasario pabaigoje ir vasaros viduryje. Tačiau dėl palankių orų dabar pastebime ilgėjantį žievėgraužio veikimo periodą: kai rugsėjo mėn. prasidėdavo šalnos, mes jau būdavome ramūs. Bet kai dabar rugsėjis pasidarė dar vienu vasaros mėnesiu, atsiranda seserinės generacijos.
Jau praeitais metais buvo gan užsitęsę – eglių spyglių byrėjimą matėme iki lapkričio pabaigos. Pats vabalas nebėra toks aktyvus, bet jis yra įsigraužęs į medį rugsėjo pabaigoje ir medis pamažu džiūsta. Esmė, pastebėjus vabalą, yra operatyvumas.
– Reiškia, eglės spyglių byrėjimas yra vienas paskutiniųjų žievėgraužio būvimo medyje indikatorių?
– Taip.
– O koks yra pirmasis? Kada miškų savininkams jau verta sunerimti, kad į jų turtą kėsinasi atėjūnai? Kaip suprantu, pačių vabaliukų ant medžio nepamatysi...
– Paprasta: jei nelijo smarkus lietus, ant eglės kelmo galima pamatyti rudas išgraužas, taip pat ant šalia esančių krūmų, žolinės augmenijos. Ir jei pažiūrėtumėte į kamieną, tikriausia pamatytumėte ant kamieno šviežius sakų taškelius-lašelius. Reiškia, medis jau yra užpultas vabalų. Jis dar bus žalias, atrodys sveikas, bet būtent tos išgraužos išduos, kad medis – užpultas.
– Kokio dydžio yra pats vabalas?
– 4-5 mm dydžio. Jį pastebėti galima, tik ne ant paties medžio. Jie graužiasi į viršūnę ir pamatyti mažą vabaliuką kokių 20 m atstumu nėra paprasta. Dažniausiai mes jį randam po žieve – pasimato išgraužos, o paskutus žievę matai, kad jis jau daro savo takelį.
Nors dabar pastebimos ir kitokios tendencijos: nebūtinai keliauja į viršų – būna ir priekelminėje dalyje, gerai apžiūrėjus ir akių lygyje galima pamatyti žievėgraužio padarytas skilutes. Greičiausia, jų jau yra labai daug ir visiems reikia vietos.
– Minėjote, kad šie vabalai – skraido. Ar toli gali nuskristi? Jei miško savininkas pastebėjo žievėgraužį savo miške, po kiek laiko jis gali būti jau kaimyno miške?
– Jei netoli yra eglynų, vabalas toli ir neskrenda. Jei žmogus pamatė, kad kaimyno miške yra nudžiūvusios eglės, labai didelė tikimybė, kad greitu metu žievėgraužis užpuls ir jo eglyną. Neskris vabalas kelių kilometrų kažkur toli, kai jam prie pat bus eglynas.
Jei netoliese jau buvo vykdyti sanitariniai kirtimai, tą vietą reikia intensyviau stebėti, kadangi lieka didelė rizika, kad aplink buvusį židinį ratas tik plėsis. Pasikartosiu: svarbu – operatyvumas. Reikia, kad žmonės nuvažiuotų į savo miškus, apžiūrėtų juos ir jei yra eglynų, tikrai pamatys, kad stūkso išdžiūvę medžiai. Čia – ne sausra, o žievėgraužis.
– Sanitarinis kirtimas – atliktas, bet ar tikrai to užtenka žievėgraužiui išnaikinti? Rokiškio rajone stichinė nelaimė skelbiama nebe pirmą kartą, o būdai išlieka tie patys...
– Deja, sunaikinti tikrai neįmanoma. Tik jo populiacija gali būti mažesnė arba didesnė. Tam įtaką daro skirtingi faktoriai. Pirma: kokios bus mūsų žiemos – iššals vabalai ar ne. Antra: tos pačios vasaros. Kai klimato kaita darosi vis ryškesnė – ilgėja sausros, užsitęsia lietingi periodai, dažnėja stichiniai vėjai, vabalo neišvengsim. Trečia: yra saugomos teritorijos, kuriose nevykdoma jokia ūkinė veikla, ribojami ar net draudžiami kirtimai ir tokiose teritorijose žievėgraužis plinta nevaldomai.
– Saugomos tai saugomos, bet net ir tokiu atveju negalima imtis būtinųjų veiksmų? Juk tada vyksta kova su vėjo malūnais: tos teritorijos tampa gaisro židiniais, kurie vėl laisvai „pasėja“ žievėgraužį...
– Na taip. Pavyzdys – Dusetų giria. Gali žmonės sakyti, kad čia mes, miškininkai, neūkiškai dirbame, bet yra tokia Europos svarbos bendrijos buveinė „Vakarų taiga“, kur eglynų kirtimai yra labai apriboti. Turi labai staigiai susisukti pamatęs vabalą, nes nespėjus laiku padaryti darbų, nieko ten nebegali. Saugomose teritorijose yra labai sunku tvarkytis, nes yra kita žmonių grupė, kurie labai nenori kirtimų...
Čekija, Vokietija irgi kovoja su šiuo kenkėju. Nacionaliniuose parkuose, saugomose teritorijose eglynai masiškai išdžiūvę. Žmonės dabar labai puikiai gali pamatyti kokia būtų situacija pas mus, jei nebūtų vykdoma ūkinė veikla, būtų ribojami kirtimai. Tiesiog, stovi eilės stabarų, kuriuos gal kažkada nulauš vėjas, patys nugrius, o tose vietose kažkada savaime, natūraliai užsisės lapuočiai ir iš eglynų taps lapuotynais.
– Patikslinkite tada, kiek, maždaug, aplink žievėgraužio židinį miške reikia iškirsti tą, vadinkime, prevencinį plotą?
– Negali būti piktnaudžiaujama: pagal taisykles nurodyta, kad kertami tik pažeisti medžiai. Bet kai paskelbta stichinė nelaimė ir nepažeisto eglyno lieka tik 0,4 ha ar mažiau, tada galima iškirsti ir tą nepažeistą plotą.
– Pasvarstykime, koks galėtų būti blogiausias scenarijus: ar gali būti pažeistų medžių tūris kitąmet dar didesnis, nei pernai ir šiemet?
– Dabar matėm tendenciją, kad jis mažėja. Tikiuosi, kad ir mažės, bet, kaip ir sakiau, dėl klimato peripetijų visiškai išvengti žievėgraužio nepavyks. Mokslininkai, miškininkai jau kalba, kad klimatas apskritai pamažu darosi nebetinkamas eglėms augti. Miškininkai irgi imasi atitinkamų veiksmų – stengiasi mažiau eglių sodinti ir turbūt, ateity, Lietuvoje mažės eglynų plotai.
– Ar gali būti, kad per Kalėdas reikės puošti pušis ar lapuočius medžius, nebe egles?
– Gal ne taip drastiškai (juokiasi – aut. past.). Nenorėčiau tikėti tokiu scenarijumi, na, arba turi praeiti labai daug laiko. Nes tai reikštų ne tik, kad eglių nebėra. Atsirastų ir daug kitų problemų, jei taip stipriai pasikeistų klimatas.
– Vis tik, šis mažas kirmėliukas yra stiprus. Be nuostolio gamtai, kraštovaizdžiui, kodėl susirūpinti turi miškų savininkai?
– Esminis momentas miško savininkui yra tas, kad jo turimą brandų eglyną, vertą tam tikros pinigų sumos, žievėgraužis gali paversti beveik niekiniu. Sveikų eglių mediena naudojama kaip statybinė ar padarinė medžiaga, o atskridęs vabalas tą gerą mišką per tris savaites sunaikina: padaro sveikus medžius tinkamais tik malkinei medienai.
Didžiuliai nuostoliai. Žievėgraužis įsigraužia po žieve, pažeidžia medžio karnieną (sudėtingas induočių augalų apytakinis audinys – aut. past.), sutrinka visi medžio procesai ir medis pradeda džiūti. Pasikeičia medienos spalva – jis pamėlynuoja ir mediena nebeturi prekinės kokybės. Tinkama tampa tik malkoms.
Siekiant kiek įmanoma labiau sumažinti nuostolius, svarbu reaguoti. Greit sureagavus, gali pavykti išvengti didelių nuostolių. Deja, kai pamatai po metų ar, kad ir kelių mėnesių, jau šaukštai po pietų...
Miškų savininkai turėtų taikyti šiais specialiąsias apsaugos priemones:
- Per 10 dienų apžiūrėti eglynus nuo informacinio pranešimo apie stichinę nelaimę miškuose paskelbimo;
- Žvalgyti medynus ne rečiau kaip kas dvi savaitės medžių vegetacijos laikotarpiu (balandžio-rugsėjo mėnesiais), kitu metu – ne rečiau kaip kas mėnesį;
- Nedelsiant pažymėti pastebėtas egles su besivystančiais žievėgraužiais tipografais;
- Iškirsti egles su besivystančiais žievėgraužiais tipografais sanitariniais miško kirtimais: ankstyvose vabalų vystymosi fazėse – iki lėliukių susiformavimo, lėliukių ar jaunų vabalų fazėse – ne vėliau kaip iki naujos kartos vabalų išskridimo;
- Jei atrėžus plynojo sanitarinio miško kirtimo biržę III ir (arba) IV miškų grupių eglynuose, nepatenkančiuose į saugomas teritorijas, kurios įsteigtos ir registruotos Saugomų teritorijų valstybės kadastre, ir (ar) Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas ar jų artimą aplinką, liktų 0,4 ha ir mažesnio ploto neiškirsta nepažeista eglyno dalis, nesiribojanti su 40 metų ir vyresniais nepažeistais eglynais, projektuoti plynąjį sanitarinį miško kirtimą visame eglyno plote, įtraukiant ir likusią nepažeistą medyno dalį;
- Nevykdyti einamųjų ir pagrindinių neplynųjų miško kirtimų eglynuose.
