Ant vyro pečių Ukrainos ir Lenkijos sienos link nešamo šuns nuotrauka vos tik publikuota internete, iškart susilaukė didelio dėmesio. Dabar atskleista, kas slypi už šio kadro.
Nuotraukos autorė – 35-erių Alisa Teptiuk, o jos užfiksuotas kadras daugeliui žmonių sukėlė nemažai klausimų ir nerimo, rašoma mirror.co.uk.
„Belfast Live“ pasidalino tikra istorija, slypinčia už to neįtikėtino vaizdo, kurį mobiliuoju telefonu nufotografavo išsekusi žmona ir mama, kai jos šeima bėgo iš Ukrainos. Alisą susekė jos laikinuosiuose namuose Lenkijoje.
Iki praėjusio mėnesio Alisa ir vyras Dmytro gyveno Kyjive su dviem dukromis ir vokiečių aviganiu. Gyveno laimingai, mergaitės lankė mokyklą, šuo dienas leisdavo miegodamas tarp pasivaikščiojimų.
Dabar Alisa, jos vaikai ir jų šuo yra Varšuvoje, kur yra saugūs, šalia jos motinos ir sesers. Tačiau Alisos mylimas tėvas yra miręs, vis dar yra morge Kyjive ir laukia palaidojimo, o jos vyras grįžta į Ukrainą ir bando pasirūpinti savo tėvais ir ginti jų namus.
Nenorėjo palikti šuns
Rusijai bomborduojant jų gimtąjį, Alisa gyvena didžiulėje baimėje, bandydama nuslėpti savo jausmus nuo dukrų, tačiau ji turi vieną paguodą – savo šunį Pulya.
„Ji yra paguoda mums visiems. Ji sena, bet visada tokia mylinti ir švelni. Negalėjome jos palikti. Pulya yra šeima. Ji yra vokiečių aviganė, kuriai 12 su puse metų, ji sena ir žila. Nusipirkome ją pirmąją mano motinystės atostogų dieną, kai jai buvo beveik keturi mėnesiai.
Tą dieną aš pradėjau su ja treniruotis. Su mumis ji išgyveno pačias laimingiausias ir liūdniausias gyvenimo akimirkas. Ji mus supranta ir myli, o mes ją labai mylime ir padarysime viską, kad ją prižiūrėtume ir apsaugotume. Niekas negalėjo mūsų įtikinti, kad Pulya reikia palikti. Tai buvo neįmanoma, mes apie tai net negalvojome.
Šiandien ji gyva ir jai gerai sekasi, ji yra meilės, atsidavimo, ryžto simbolis, ji atstovauja mūsų šeimai, gyvenimui, kurį turėjome, gyvenimus, kuriuos palikome. Pulya yra mūsų nuolatinė visoje šioje beprotybėje“, –„Dogslive“ pasakojo Alisa.
Nepavyko palaidoti tėvo
Palikti namus Kyjive ir išvažiuoti į saugią vietą buvo Alisos mintis, nors tai ir buvo labai skaudu.
„Mano tėvas netikėtai mirė vasario 23 d. Jam buvo vos 59 metai, o mes su Dmytro stengėmės, kad jis būtų palaidotas, bet jis vis dar yra morge, nes vasario 24 d., kitą dieną po jo mirties, prasidėjo karas. Žmonės išvyko iš Kyjivo, o mes su vyru bandėme sutvarkyti laidotuvėms reikalingus dokumentus visame mieste, kad galėtume palaidoti tėtį.
Mes ėjome nuo morgo iki laidojimo agentūros, prokuratūros, metrikacijos biuro ir atgal. Visur kaukė sirenos, po miestą važinėjo tankai. Surinkome beveik visus dokumentus, užsisakėme restoraną, o tada sužinojome, kad metrikacijos skyrius buvo evakuotas, todėl likome be vieno galutinio reikalingo dokumento.
Galų gale krematoriumas atsisakė ką nors priimti. Taigi mano vargšas tėtis vis dar yra morge. Tikiuosi, kad kai grįšiu, jis vis tiek bus ten. Suteiksiu jam tinkamą atsisveikinimą.
Skaudėjo širdį, bet turėjome išvykti. Į automobilį Peugeot 307 sutalpinome penkis suaugusius, keturis vaikus, du šunis ir išvažiavome iš Kyjivo. Mano mama, aš, mano sesuo, mūsų du vyrai, keturi vaikai ir du dideli šunys Pulya ir Kolt. 16 valandų važiavome į kaimą, esantį maždaug 150km nuo Kyjivo, tada sustojome“, – pasakojo Alisa.
Kelionė pasuko netikėta linkme
Kai šeima važiavo link Lenkijos, eismas suintensyvėjo, tada jie atsidūrė aklavietėje ir sužinojo, kad iki sienos važiuoti teks 3–5 dienas.
„Netrukus po to, kai atvykome, nusprendėme išvykti iš kaimo, nes net ten buvo per pavojinga sėdėti vietoje. Kai priartėjome prie sienos, eilėje stovėjo tiek daug automobilių, kad mums buvo pasakyta, kad iki sienos privažiuoti automobiliu prireiks 3-5 dienų. Nenorėjome sėdėti be pastogės.
Todėl nusprendėme paskutinius 15 kilometrų nueiti pėsčiomis. Išvykome 4 val. Buvo 7 laipsniai šalčio. Mums siūlė palikti šunis, bet negalėjome. Pulya yra ne mažesnis šeimos narys nei bet kas kitas. Ji išgyveno viską su mumis: gerus laikus, laimingas dienas, sunkius laikus, liūdesį, o dabar karą ir tremtį. Ir Kolt toks pat. Jis yra mano mamos šuo ir viskas, kas jai liko iš buvusio gyvenimo, jis yra jos paguoda.
Taigi mes ėjome toliau ir, kai Pulya pavargo, Dmytro pakėlė ją ant pečių ir nešė. Nufotografavau per daug negalvodama. Manau, tiesiog norėjau užfiksuoti akimirką. Bet dabar aš žinau, koks jis ypatingas. Tai parodo pasauliui mūsų meilę ir atsidavimą. Esame eilinė šeima, kuri myli vienas kitą.
Pulya svėrė 37 kg, kai pradėjome eiti. Dabar ji sveria 35 kilogramus. Kai nebegalėjo eiti, Dmytro ją pakėlė. Ji buvo tokia rami. Manau, ji suprato, kad turime judėti toliau ir ji turėjo leisti mums jai padėti. Mūsų vaikai verkė, nes buvo taip šalta. Aš irgi norėjau verkti, jaučiau, kaip akyse tvenkiasi ašaros, bet negalėjau leisti sau verkti, negalėjau pasiduoti. Tai buvo mano idėja eiti link sienos ir mums tiesiog reikėjo judėti“, – pasakoja Alisa.
Prieš karą 35 metų Alisa dirbo kompiuterių specialiste vokiečių kompanijoje, kuri padėjo sukurti „Python“ – vieną populiariausių pasaulyje programavimo kalbų, kuri buvo naudojama kuriant viską nuo „Netflix“ rekomendacinio algoritmo iki programinės įrangos, kuri valdo savarankiškai važiuojančius automobilius. Jos vyras Dmytro (36 m.) dirbo inžinieriumi ir ruošėsi įgyti aukšto lygio kvalifikaciją.
Šiandien darbas yra tik prisiminimas ir jie nežino, kas laukia ateityje. Kai iš Ukrainos pasiekė Lenkiją, Dmytro ir svainis turėjo apsisukti ir grįžti į Ukrainą.
„Mes žengėme pirmuosius žingsnius į Lenkiją ir parodėme savo leidimus ir tada supratau, kad viskas bus gerai, kad esame saugioje vietoje. Akimirką viskas atrodė gerai. Mūsų šunims buvo atliktas sveikatos patikrinimas ir jiems buvo leista vykti kartu su mumis, bet mano vyras ir svainis negalėjo kirsti sienos dėl savo amžiaus ir mobilizavimo tvarkos. Jie turėjo grįžti namo.
Šiuo metu esu nežinioje. Noriu, kad mano vyras būtų čia su mumis, bet kol kas turiu rasti saugią vietą gyventi su vaikais. Neapsisprendėme, ar likti čia Lenkijoje, ar vykti į Vokietiją, kaip daugelis mano kolegų.
Buvo taip sunku palikti savo namus, palikti Ukrainą. Pirmiausia netekau tėčio, o dabar ten palikau vyrą. Dmytro yra tokia didelė mano dalis, mano geriausias draugas, patarėjas. Viską, ką turėjome, liko Ukrainoje. Tačiau nerimauju tik dėl savo tėčio palaikų“, – sakė Alisa.
