Galimybę ištarti paskutinį „sudie“ pontifikui Rima vadina neeiline gyvenimo proga, o kad tai įvyktų, galbūt pasidarbavo ir likimo ranka – būtent tuo metu, kai buvo pašarvotas popiežius, ji viešėjo Romoje.
„Viešėti Romoje ir nenueiti atsisveikinti negali“, – šypteli kaunietė.
Atsisveikinti susirinko šimtai tūkstančių
Praleisti tokios progos ji paprasčiausiai nebūtų sau leidusi, juk šimtatūkstantinės minios atvyko vien tik dėl to, kad galėtų tapti istorijos dalimi, o Rimai taip susiklostė tarsi savaime ir keliai atvedė į Romą netikėtu laiku.
Prisiminimai dar šviežut šviežutėliai, viskas įvyko vos prieš kelias dienas – penktadienį, paskutiniąją atsisveikinimo dieną prieš laidotuves, kurios įvyko šeštadienį. Apie ypatingą gyvenimo dieną, įspūdžius ir išsineštas emocijas R. Burneikaitė sutiko pasidalinti ir su naujienų portalu tv3.lt.
Penktadienis, paskutinioji diena, kai buvo galima aplankyti Šventojo Petro bazilikoje pašarvoto pontifiko karstą, buvo pats intensyviausias. Vatikano atstovai skaičiuoja, kad tądien atiduoti paskutinę pagarbą popiežiui susirinko daugiau nei 100 tūkstančių žmonių.
Bendri skaičiai dar įspūdingesni – skaičiuojama, kad nuo trečiadienio, kai karstas buvo pašarvotas bazilikoje, iki penktadienio vakaro čia su pontifiku atsisveikino daugiau nei 250 tūkstančių asmenų iš įvairiausių pasaulio kampelių.
„Srautas yra tikrai gan didelis, bet tikrai nustebau, kad Italijoje srautai valdomi puikiai – policijos daug, bet srautai suvaldyti, nėra jokių susigrūdimų, nemalonių įvykių ar dar ko”, – pastebi Rima.
Vis tik atsakyti, kiek laiko praleido eilėje, moteris sako net negalinti, svarsto, galbūt tai truko apie tris valandas – kadangi buvo pasiryžusi sulaukti savo momento, visai neskaičiavo bėgančio laiko.
„Laiko neskaičiuoji – turi tikslą įeiti ir to lauki. Pirmiausia turi patekti iki Vatikano apsaugos, praeiti pro vartus, bet eilė visą laiką po truputį judėjimo.
Galvojome, kad taip puikiai ir praeisime, bet buvo momentų, kai sustodavome ir eilė visiškai nejudėjo kokią pusę valandos. Aišku, tai buvo sunku, nes žmonių daug, bet visi ėjome su tuo pačiu tikslu“, – kalbėjo R. Burneikaitė.
Valandos eilėje ir įvykis, įsiminsiantis ilgam
Ją maloniai nustebino žmonių mandagumas ir supratingumas – nors minia milžiniška, visi labai mandagūs, vieni kitus praleido, nesistumdė. Rima tai apibūdina vienu žodžiu: solidarumas.
Čia, sako ji, turbūt viską padiktavo ne tik srautus reguliavę asmenys, bet ir tas pats tikslas, sutraukęs visus į Vatikaną.
„Minia, kaip sakau, palaiko vieni kitus. Atrodo, gali pusę valandos stovėdamas ir nejudėdamas pradėti galvoti, kas čia yra, kodėl taip, bet kai esi minioje, kuri turi bendrą tikslą, gauni tarsi palaikymą iš esančių aplink, juk visi laukia ir tu lauki kartu, apsišarvuoji kantrybe.
Kai matai iš šalies, atrodo, kad labai dideli srautai, gal net nepagalvotum, kad gali stoti į eilę, išlaukti ir prieiti, bet tikrai viskas įmanoma“, – šypteli ji.
Rima neslepia – didžiausias klausimas buvo, ar pavyks pasiekti patikros punktą ir įžengti į Vatikaną, ar nereikės likti už vartų, tačiau, anot jos, visi susirinkusieji gavo progą aplankyti popiežiaus karstą. Ji pasakoja, kad nors buvo skelbiama, kad bazilika bus atvira iki 17 valandos, jos žiniomis, ji buvo atidaryta ilgėliau, iki karsto uždarymo ceremonijos.
O susirinkusieji buvo patys įvairiausi: jauni tėvai su kūdikiais ant rankų, senoliai, atskira eile į baziliką judėjo ir asmenys su negalia. Visi jie – skirtingi, su savo istorijomis, tikslais, bet visi buvo pasiryžę stovėti nemenkame karštyje.
Aplinkui nebuvo nė vieno suoliuko, bet visiems jėgų tarsi suteikė kažkas iš aukščiau – Rima matė vos porą žmonių, kuriems pasidarė silpna dėl karščio.
„Bet vėlgi, visur buvo medikų komandos, stovėjo medikų automobiliai, jeigu kažkam pasidarytų bloga ir prireiktų pagalbos. Vandenį taip pat dalijo visur, tikrai buvo galima atsigerti, jeigu pritrūko, nors visi ir turėjome, bet nebuvome pasiruošę tokiems orams“, – pridūrė pašnekovė.
Tądien už Vatikano ribų spigino kaitri saulė, danguje vos vienas kitas nedidelis debesėlis, negelbstintis nuo alinančio karščio, bet tada įvyko tai, ko Rima nepamirš dar ilgai – to momento emocija buvo nuostabi:
„Įvyko labai įdomus įvykis – tik užėjo mažas debesėlis ant saulės, susidarė bent kažkiek pavėsio, visa minia pradėjo ploti. Įsivaizduojate? Vieni kitus taip palaikėme.
Kai toks palaikymas, tada galvoji: ne vienam tau čia taip sunku, taip yra visiems.“
Emocija, kurios neįmanoma sutalpinti į žodžius
Pasiekus patikrą įžengiant į Vatikaną, ten revizuojami visi daiktai: jie skenuojami, ekranuose stebima, ar žmogus su savimi neturi nieko įtartino ar pavojingo.
Pašnekovė tikina – į saugumą buvo žiūrima išties rimtai ir jei tikrintojams kildavo įtarimų, tekdavo iškraustyti visą kuprinę ir parodyti, ką joje turi. Jei ko nebūdavo galima įsinešti, tai reikėdavo palikti.
Po maždaug trijų valandų, kaip mano Rima, pavyko įžengti į Šventojo Petro baziliką, priartėti prie karsto su pontifiko kūnu, apeiti šventovę ratu su visu srautu. Ilgai užsibūti vienoje vietoje nebuvo kada – susirinkusieji nuolat buvo raginami eiti toliau, daug nestoviniuoti.
Vis tik čia svarbiausia ne laikas, praleistas bazilikoje, o atmosfera, emocija, jausmas, užpildęs visą vidų, užplūdęs kaip vėjo genama banga.
„Emocija – nenusakoma... Garbė ir džiaugsmas yra sutikti popiežių gyvą, bet turėti galimybę atvykti atsisveikinti – neįkanojama. Atvyksti atsisveikinti, palydėti į paskutinę kelionę.
Tai neišdildomos emocijos ir jausmas, tai prisiminimas visam gyvenimui. Turbūt neįmanoma to perteikti žodžiais – reikia pačiam tame būti, pajusti ir išgyventi tai, tik tada galima tai suprasti“, – nedvejodama sako ji.
Bazilikos viduje, nors ten ir buvo minios žmonių it kokiame gyvame skruzdėlyne, vyravo rimtis. Visi susirinkusieji gavo savo išlauktą galimybę atsisveikinti su pontifiku, tačiau kai kurie šį momentą išnaudojo ne tik maldai ir padėkai ar atsisveikinimo žodžiams, o... fotografavimui.
Apie tai, kad suplūdusieji fotografavo popiežiaus karstą ir net darėsi asmenukes, mirgėjo ir pasaulio, ir Lietuvos žiniasklaida, o savo akimis tai išvydusi Rima sako – tai ir netaktiška, ir nepagarbu.
„Viduje, aišku, fotografuoti nebuvo leidžiama, buvome įspėti, tačiau didžioji dalis vis tiek fotografavo... Kelti tokias nuotraukas iš vidaus manau būtų tikrai neetiška“, – įsitikinusi R. Burneikaitė.
Vis tik į tai daug dėmesio nekreipė, nes atėjo vedina tikslo, kurio išlaukė kartu su minia – atiduoti pagarbą pašarvotam popiežiui Pranciškui. Ir nors viskas vyko gan greitai, išėję iš bazilikos žmonės neskubėjo skirstytis: kas sustoję meldėsi, kas vaikštinėjo ar stoviniavo, dairėsi po įspūdingąjį Vatikaną. Ji buvo pilnut pilnutėlė.
Už tai, kad gali dalintis šiais įspūdžiais ir nešiotis juos savo atmintyje ir širdyje, Rima dėkinga likimui, svarsto, turbūt jo dėka gavo galimybę tapti istorijos dalimi, atsidurti ten, kur svajojo būti, ko gero, milijonai.
„Malonus sutapimas – tokia masė žmonių atvyko tiktai dėl to, o aš ne specialiai važiavau, taip tiesiog gavosi. Sakau, kad man likimas taip viską sudėliojo. Man tai – puikus gyvenimo įvykis, kuriame galėjau sudalyvauti, aš tiesiog atsidūriau įvykių sūkuryje.
Žmonių daugybė ir visi jie susikaupę, rimti. Tokią akimirką jautiesi pakylėtas, kad tą minutę galėjai būti ten. Manau, visi išsineša tą pačią emociją – juk ateini atsisveikinti, nes popiežius jau atliko savo misiją šioje Žemėje.
Tai neišdildoma. Ir kas žino, kitos tokios galimybės jau turbūt nebus“, – savo patirtį apibendrino R. Burneikaitė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
