Sekmadienį, pasidarę iš augalų puokštes, žmonės neša jas į bažnyčią pašventinti, o grįžę namo, pasideda garbingoje vietoje ir laiko visus metus – iki kitų Velykų. Žmonės nuo seno tiki, kad puokštelė apsaugo tiek namus, tiek jų gyventojus nuo visokių blogybių.
Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Veisiejų regioninio parko lankytojų centre pakvipo kadagiais ir kitokiais žalumynais: kultūrologė Rita Balsevičiūtė vietinius pakvietė pasidaryti ar išmokti padaryti dzūkiškų verbų. Prie vieno stalo į darbą kibo Trečiojo amžiaus universiteto studentės, o prie kito pluša Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos moksleiviai.
Kiekviename regione verbos yra skirtingos, sako kultūrologė. Šventų Velykų simbolis surišamas iš tų augalų, kurių daugiausiai auga toje šalies dalyje. Dzūkiškose verbose dominuoja kadagys – Pietų Lietuvoje šių augalų apstu.
„Naudojami visžaliai augalai, kur visus metus yra Dzūkijoje. Svarbiausias iš jų yra kadagys, ėgliu vadinamas, tada dedama karklo šakelių ir žilvičio šakelių dedama“, – nurodo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Pasak jos, kokius augalus dėsime – nėra labai svarbu. Kiekvienas jų simbolizuoja atgimimą ir pavasarį. Kone svarbiausias dzūkiškos verbos akcentas – raudonas siūlas. Nuo seno žmonės tikėjo, kad pašventintas kartu su verba, jis gali apsaugoti nuo visokių blogybių.
„Apsaugoja ir liaudies medicinoje netgi naudojamas. Išnirsta koja, pasitempiame, sakydavo – nikstas ir vyniodavo tuo raudonu siūlu. Ant ranko, ant kojos, taip pat apsirgus gyvuliui tas pats buvo daroma“, – sako R. Balsevičiūtė.
Velykos be verbų – neįsivaizduojamos
Dzūkės sako: Velykos be verbų – neįsivaizduojamos. Žmonės tiki, kad į puokštelę surišti ir pašventinti augalai apsaugo ir namus nuo perkūno, o žemę nuo sausros.
„Tai mes irgi taip norim, kad apsivalytume nuodėmes, kad velnią išsivytume iš namų. Ir kad saugotų mus ta verba pašventinta visus metus“, – teigia Danutė iš Veisiejų.
Pasak tikinčiųjų, verbą reikia laikyti visus metus, iki kitų Velykų. Seną dažniausiai žmonės sudegina ir dūmais dar pasmilko namus.
„Taip ir laikydavome tas verbas iki kitų metų. O paskui po metų, sako, reikia sudeginti senas. Bet būna visaip – kad ir sudeginame, kad ir pasiliekame dar“, – pasakoja Aldona iš Veisiejų.
Dauguma šių, Veisiejų regioniniame parke, padarytų verbų keliaus į vietos bažnyčią. Klebonas pašventins puokšteles ir padės matomoje vietoje. Kad per Verbų sekmadienį, į pamaldas atėję tikintieji, galėtų pasiimti, kurie nespėjo ar dėl kitų piržasčių patys nepasidarė.
„Kaip ir pernai, taip ir šiemet, mes kiekvienais metais padovanojame verbas. Verbos pas mus dzūkiškos yra labai paprastos. Dzūkų žemės – prastos, tai ir žalumynų tokių nebūdavo. Dzūkės rišdavo kuklias verbas. Kadagys, kačiukai ir viskas, daugiau nieko nebūdavo“, – atvirauja Ona iš Veisiejų.
„Nu va, padariau vieną, dabar antrą darau. Nešitės namo? – Ne, čia į bažnyčią, man atrodo“, – dalijasi Liudmila iš Veisiejų.
O prieš padedant verbą į garbingą namų vietą, svarbu nepamiršti ir svarbaus ritualo, sako kultūlorogė Rita. Parsinešus iš bažnyčios pašventintą puokštelę, ja nuplakti artimuosius. Savaime suprantama, kad nestipriai.
„Taip, reikia nuplakti. Kad vaikai augtų, seneliai pasveiktų. Verba muša, ne aš mušu. Čia galima pasiteisinti, čia ne smurtas. Ne mama muša, o verba, kad vaikas sveikas būtų. Čia irgi tokią seną tradiciją turime“ – pasakoja Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Pirmasis pasaulyje Velykų šventimas su verbomis žinomas nuo ketvirtojo mūsų eros amžiaus. Velykos arba Kristaus prisikėlimas yra laikoma seniausia ir svarbiausia katalikų švente.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
