Robertas į globos namus pateko dar kūdikystėje, o savo motiną pirmą kartą pamatė keturiolikos. Tad visą savo laiką jis leido globos namuose – tuomet vadinamais internatu.
„Pamenu, kaip mus visus ketvirtadieniais vesdavo į pirtį apsiprausti. Eidavo visi poromis, o kitoje gatvės pusėje matydavome žmones su vaikais, kažkas dviračiu pravažiuodavo ir visi į mus žiūrėdavo Tokia gėda, toks nesmagumas, kad esame internato vaikai... Tuo metu į mus ir pirštais pabadydavo „va, internatas eina, bazė“, – tv3.lt pasakojo Robertas Šarknickas.
Spyris valytojai
Vyras prisimena, kad laimės internate jam labai trūko. Jam reikėjo meilės, švelnumo, o labiausiai – apkabinimų.
„Džiaugsmingiausios minutės internate būdavo tada, kai mane apkabindavo virėjos, kelios auklėtojos, koridorių valytojos. Jeigu dažnai neapkabindavo, aš pats priversdavau, kad jos mane apsikabintų. Vieną kartą valytojai padariau skaudulį. Ji šlubavo, buvo senutė. Aš jai padėjau nešti kibirą vandens. Ji man sakė eiti į pamoką, o aš kažkaip užpykau ir spyriau jai į koją.
Tuomet buvau antrokas. Man reikėjo jos meilės ir aš tą padariau egoistiškai. Labai gailėjausi dėl to. Pamačiau jos veide skausmą, o ji ir sako „neskauda man, vaikeli“. Aš kaip pradėjau verkti... Žinau, kad skauda. Puoliau atsiprašinėti...“ – kalbėjo jis.
Vagystės ir alkis
Robertas pasakoja, kad vaikai internate buvo žiaurūs, nuolat vieni iš kitų tyčiodavosi, prasivardžiuodavo.
„Savo miegamojo draugus išmokome vadinti ne vardais, o žeminančiomis pravardėmis: kaliošu, asilu, debilu, žvairiu. Mane vadindavo šarka, šarka vagile. Aš paskui ilgą laiką vengdavau šito žodžio, o dabar norėčiau net tokią pavardę turėti – labai fainas paukštis: smalsus, žingeidus“, – kalba jis.
Ramiai ir jautriai kalbantis Robertas sudaro įspūdį, kad internate buvo geruolis – nei keikdavosi, nei mušdavosi, tačiau Robertas tai neigia.
„Buvau toks per vidurį – išmokau vogti. Pavyzdžiui, kai atvažiuodavo transportas ir atveždavo batono, duonos, eidavome padėti nešti jų į sandėlį, tai susikišdavome į kišenes maistą. Taip pat vogėme konservus – valgyti norėjome. O paskui kaip sunku išlipti, išsivalyti, to nedaryti... Tik gerų žmonių dėka – virėjų, valytojų – vis labiau ir labiau mokiausi to nebedaryti. Graužiausi, kankinausi, skaudėjo – norėdavau valgyti, žinodavau, kur pinigai, bet mušdavau sau per nagus ir neimdavau“, – pasakoja Robertas.
Alkis buvo nuolatinė jaunojo Roberto būsena. Net ir išėjęs iš internato vaikinas sočiai nepavalgydavo.
„Kai buvau studentų bendrabutyje, gaudavau 30 rublių, tai niekaip neišgyvendavau, žarna žarną rijo. Tuomet eidavau žiūrėti, kas turi maisto spintelėse – nes jie savaitgaliais visi išvažiuodavo į namus, o aš vienas ten likdavau. Rasdavau lašinių skūrą, odą – kramtydavau ir žliumbdavau: „kodėl tavo toks gyvenimas, kodėl tau taip, Robke?“ – prisimena jis.
Sumušė mokytojas
Kartą, pamena Robertas, internate jį žiauriai sumušė fizinio lavinimo mokytojas – to jam buvo per daug, ir jis pabėgo.
„Buvau septintokas ir vyko fizinio pamoka, nepasidalinome kamuolio, o aš buvau už savo klasioką šiek tiek stipresnis ir tą kamuolį paėmiau kitaip iš jo. Baigėsi pamoka, mokytojas mane nusivedė į sandėliuką, išjungė šviesą ir taip sudaužė mane... Tuo metu pasakiau, kad važiuoju neva pas motiną į Kauną, o iš tikro nežinau, kiek kilometrų nuėjau. Galop pamačiau šieno kupetą ir įlindau ten. Su lietumi. Verkė dangus, ir aš verkiau.
Ant vienos akies užsibuvo lietaus lašas, atbėgo ašara ir pamačiau apvalų, labai gražų pasaulį. Tuomet nusprendžiau, kad dėl jo gyventi irgi verta. Grįžau. Su baime, bet grįžau“, – sakė jis.
Laiškus sugraužė pelės
Savo tėvus Robertas pamatė po keturiolikos metų. Tuo metu jau buvo susikaupęs pyktis.
„Jau vaikystėje pykdavau, nes tuos laiškus rašydavau, rašydavau, o atsakymo – kaip nėra, taip nėra. Tokio likimo vaikai yra negailestingi. Tuos laiškus kaupdavau po pagalve, o paskui pamatydavau, kad vienas kitas laiškas dingsta. Pas mus pelių būdavo kambaryje urvelių, tai vaikai suplėšydavo tuos laiškus ir sukišdavo į urvelius, o tos begėdės pelės ir sugrauždavo“, – kalbėjo jis.
Išėjimas
Robertas prisiminė, kad, kuomet jis išėjo iš internato, buvo devintokas. Tuo pačiu metu buvo paskelbta ir apie atstatomą Lietuvos Nepriklausomybę. Robertui prasidėjo naujus, tačiau vis dar labai sunkus etapas.
„Tuomet išeinant iš internato leido pasirinkti: arba vaikpinigius – 200 rublių – arba rūbus. Aš pasirinkau rūbus. Davė tašę netikros odos – tuo metu vertės nesupratau, tačiau norėjau turėti kažką savo. Internate turėjome rūbus, bet jie buvo vienodi, su numerėliais – ant marškinėlių, kelnių apatinių. Būdavo, atneša rūbus iš skalbyklės, auklėtoja pasako numerį, ir pasiimame tuos drabužius. Kalėjimo, lagerio principas“, – pasakoja Robertas.
Vyras sako, kad išeiti iš internato į plačiąją visuomenę buvo sunku – jis tarsi turėjo save perlaužti.
„Tikrai nebuvo lengva eiti į tą visuomenę, esame tokie uždaresni vaikai, užsisklandę, tad turi perlaužti save, kad būtum pilna visuomenės dalis. Aš kažkuria prasme ir dabar save laužau, nes vis pagaunu, kad dar kažkur užsisklendžiu. Yra dar nedrąsos – taip jaučiu dūšioje“, – sako jis.
Atsivėrė klodai
Robertas sako, kad išėjus iš internato jis ilgai ieškojo savęs. Iš pradžių studijavo Žemės ūkio mokykloje, mokėsi agronomo specialybės, bet įdomu jam nebuvo. Tuomet atsirado kažkas naujo, pakeitęs jo gyvenimą.
„Ilgai neradau savęs, nes nebuvau paruoštas savarankiškam gyvenimui. Laimei, vienu metu mano gyvenime pasimaišė lietuvių kalbos mokytoja – garsios aktorės dukra. Ji pamatė, kad esu kažkuo įdomus, kitokia siela – baltos varnos – ir pakvietė mane į teatrą. Aš užsikabinau, man nauji klodai atsivėrė.
Ta mokytoja mane mokė, kaip atrasti savyje lobių skrynią ir išnaudoti save būsimame mėgiamame darbe. Tada pasiūlė man stoti į konservatoriją, o aš be jokio jaudulio ir įstojau – buvau toks naivus, kad praėjau lengvai. Visgi savarankiško gyvenimo nebuvimo pasekmė padarė taip, kad aš mečiau aktorinį nė metų nepastudijavęs. Nemokėjau saugoti pinigų, rūkydavau kaip garvežys, nuolat buvau alkanas... Aš net susikoncentruoti studijoms nesugebėdavau – nuolat galvodavau apie maistą“,– pasakojo pašnekovas.
Visgi po kurio laiko Robertas vėl nusprendė mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tąkart mokslus baigė.
Susitaikymas
Robertas sako, kad dabar jis yra susitaikęs su tuo, jog tėvai jo neaugino ir jam teko kęsti skausmą internate – likimo, teigia jis, nepakeisi.
„Tu turi su likimu susidraugauti, apglostyti, užglostyti, kad ji apgytų, kad mažiau skaudėtų. Aš tariuosi su savo likimu ir vertinu tai kaip gyvenimo pamoką, gautą ne savo noru. Aš po visą šalį važinėju ir kalbu būsimiems tėvams, paaugliams, kad yra svarbu turėti vaikus ir kodėl negalima jų paleisti į gyvenimą vienų, kad neatsitiktų tai, kas atsitiko su manimi, kad neskaudėtų“, – kalbėjo jis.
Motinos kryžius
Dabartinis Seimo narys pasakoja, kad jo tėvas mirė anksti, o motina tebėra gyva, tačiau su ja artimo ryšio nėra.
„Aš ją gerbiu, kad davė tą gyvybę, bet mes labai retai susitinkam. Aš jos klausiau, dėl ko ji taip padarė, bet po kelių tokių mano klausimų pamačiau jos veide tą sunkųjį kryžių. Galvoju, mes ir taip visi tą kryžių nešam, tai negi sūnus dar mamai duos jį nešti? Ne, galvoju. Sakau: „viskas gerai. Tu jau ir taip tą kryžių susikūrei, ir dar didesnį. Man yra svarbu, kad motina kuo lengviau išeitų į tą saulėlydį. '
Aš nenoriu gyventi pykčiu ir jį perduoti kitiems – tada tu normaliai neatsipalaiduoji ir negali ramiai gyventi. Tą aš matau pas savo likimo brolius ir seses, kurie iki šiol pyksta, o jiems virš 40, 50 metų. O tas pyktis juk nesukuria tau laimės ir neperduoda kitiems“, – kalbėjo Robertas.
Santykiai šeimoje
Robertas pusiau juokais sako, kad savo šeimai – žmonai ir dviem dukroms – jis nėra šventė. Vyras nurodo, kad klaidų pasitaiko, tačiau bendrai jie, tvirtina jis, yra laimingi.
“Labai myliu šeimą. Gal ne visur išeina tą egzaminą išlaikyti su atsakomybės detalėmis. Kažkur prašauni, pamatai, kad klaidą vėl padarei, bet me sesame laimingi. Mergaitės kas vakarą ateina ir mus mažais piršteliais ant kaktos kryželį nupaišo,
Mes nesame tikėjimo fanatikai, bet tai vienija jausmus, bendrumą. Nereikia būti beprotišku krikščioniu. Tikras krikščionis man pirmiausia yra savo darbais – tik paskui žodžiais”, - pasakoja Robertas.
Dėkingas rykštei
Pašnekovas sako, kad jo gyvenimas internate – tai Dievo rykštė, kuri jį išmokė gerbti kiekvieną žmogų. Ir už tai jis jai dėkingas.
„Ta Dievo rykštė, kuri skaudžiai vis duodavo, smūgiuodavo, aš ją dabar bučiuoju – ji gi mane atstatė į vietą filosofine prasme. Aš suvokiau, kas yra pagarba, žmogus – nesvarbu, ar jis ubagas, ar turtuolis, bet jis yra žmogus, jį reikia saugoti ir tausoti“, – sako jis.
Robertas Šarknickas yra pedagogas, teatro ir kino aktorius, režisierius, buvęs Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys, o šiuo metu – Seimo narys, į rinkimus patekęs su Valstiečių ir žaliųjų partija. Laisvalaikiu Robertas mėgsta fotografuoti. Turi žmoną, su kuria augina dvi dukras.
