Tarp Sigitos ir Domo šilti jausmai užsimezgė dar 2018 metais, kai ji pradėjo dainuoti grupėje „Žalvarinis“. Tuo metu muzikinėje aplinkoje grupės bosistas Domas ir atlikėja Sigita pamatė, kad tarp judviejų greitai mezgasi abipusė simpatija, o neilgai trukus ėmė vystytis santykiai.
„Tuo metu abudu turėjome partnerius, bet labai greitai viską metėme ir pradėjome gyventi kartu. Aš labai norėjau turėti vaikų, svajojau apie tai, o mano buvęs partneris, pasirodo, visai to nenorėjo. Aš to nežinojau ir mes ilgą laiką dėl to pykomės.
Man nebekilo daugiau klausimų, ar reikia nutraukti santykius ir eiti, kur aš noriu. Tuo tarpu Domas, net nežinodamas tokio mano noro, troškimo turėti vaikų, man pasakė: „O tu turbūt esi ta moteris, su kuria aš nebijočiau ir labai norėčiau turėti vaikų“.
Su tais žodžiais jis man pataikė tiesiai į centrą, nebekilo abejonių, kad tai yra mano žmogus, mes greitai pradėjome lauktis vaikelio. Nuo pažinties buvo prabėgę 9 mėnesiai“, – svarbias akimirkas prisiminė Sigita.
Ji pasakojo, kad tuo metu namus užpildė palaimos jausmas, o meilė ir abipusis sutarimas tarp būsimų tėvų tik dar labiau ėmė augti. Sigita pasakojo, kad vaikelis buvo judviejų tikslas, o nėštumas tuo metu klostėsi sklandžiai.
Neteko sūnaus
Viskas pasikeitė, kuomet išaušo laikas gimdyti. Tuomet šeimos laimę ir laukimo džiaugsmą aptemdė tamsūs debesys.
„Iš tiesų, nėra vieno atsakymo, kodėl vaikelis mirė. Tai buvo nesėkmingas gimdymas, vaikelis besilaukiant buvo visiškai sveikas...
Tuo metu buvo stiprus lūžis, jaučiausi nusivylusi savimi ir nuvylusi kitus. Vaikelis nebuvo mano vienos, jo labai laukė visi – seneliai, tetos, dėdės. Nieko nenorėjau matyti“, – apie sudėtingą laikotarpį pasakojo pašnekovė.
Sigita tęsė savo pasakojimą, pridėdama, kad visa laimė, jog Domas tuo metu buvo šalia. Ji pasakojo, kad tada jiedu nenorėjo matyti nieko aplinkui, norėjo tik dviese išgyventi skaudžią netektį.
Ši patirtis labai stipriai paveikė judviejų ryšį. Atlikėja atskleidė, kad jų santykiai užaugo ir atrodė, tarsi santuokoje jiedu būtų praleidę jau dešimt metų, nors buvo dar visai neseniai atšokę savo vestuves.
„Aš jaučiausi taip, kad susimoviau, man nepavyko, buvo baisu. Manau, kad šis įvykis sulaužė mano susireikšminimą, buvau priversta pasižiūrėti į save iš naujo nuo pat vaikystės. Pažiūrėjau, kaip elgiausi, kodėl aš taip elgiausi, kaip mano elgesys paveikė kitus.
Man atsivėrė akys, tarsi pamačiau save iš šalies. Atrodė, kad šarvas nuo širdies būtų nukritęs. Pasidariau labai jautri ir empatiška kitiems. Žinoma, ne per vieną dieną taip nutiko, o jau bėgant metams.
Man vis ateidavo naujų įžvalgų, aš gilinausi į ezoteriką, į dvasinius mokymus, bet tik po to, kai netekau kūdikio, supratau, kad ankstesnysis gilinimasis tebuvo teorinis, o meilės neišmoksi, tai yra jausmas ir jeigu jo nėra – gali pažinti tik teoriją. Tada pradėjau pažinti ne tik protą, bet ir savo sielą“, – dalijosi ji.
Slovakijos kalnuose žuvo Domas
Prabėgus trejiems metams, 2022-aisiais, skausmas dėl sūnaus Sigitos širdyje jau buvo šiek tiek aprimęs. Ji pasakojo, kad tuo metu į netektį žvelgė kaip į žaizdą viduje, kuri gyja, o didžiausią dėmesį atlikėja skyrė savo augimui.
Šie metai jos gyvenime buvo lemtingi, nes jiedu su Domu susilaukė antrojo vaikelio Vyčio, o jau po poros mėnesių, tų pačių metų balandžio 26 dieną Slovakijos kalnuose sklandymo varžybų metu žuvo Domas.
„Šie metai buvo labai stiprūs, dviprasmiški, kai buvo gimimas ir mirtis“, – garsiai svarstė Sigita.
Vis tik, ji pasakojo, kad į šią netektį žvelgė kiek kitaip nei į kūdikio. Ji pasakojo, kad tuo metu, kai žuvo mylimasis, ji nepajuto nė lašelio tamsos.
„Nežinau, gal čia jis mane apgaubė savo šviesa... Aš kaip tik jaučiausi labai pakylėta, gal dėl to, kad kūdikis buvo neseniai gimęs.
Jaučiau, kad tai nėra kažkoks atsitiktinumas, nesėkmė, aš žinojau, kad jam buvo skirta tiek metų nugyventi, galbūt mes susitikome pačiu laiku, kad paaugintumėme vienas kitą, kad duotumėme kažką vienas kitam prieš jam išeinant. Jaučiau tame gilesnę ir didesnę prasmę“, – atviravo Sigita.
Kasdienybėje prisimena sūnų ir mylimąjį
Šiemet, balandžio 26 dieną, pašnekovė minės jau 3-iąsias metines po Domo mirties. Pasiteiravus, ar dažnai kasdienybėje Sigita susimąsto apie išgyventas patirtis, ji tikino, kad taip.
Tiesa, ji patikslino, kad apie vaikelį susimąsto rečiau, nes su juo nebuvo spėjusi patirti žemiško gyvenimo laimės, tačiau apie Domą galvoja kasdien.
„Vaikelis negyveno žemiško gyvenimo ir mes kai laukėmės antrojo vaiko, tai mums atrodė, kad mes net painiojame vaikus, nes aš vėl nėščia, vėl yra pilvas, atrodė, kad čia tas vaikas, kuris tada buvo... Visgi, tokio jausmo, minčių apie jį nėra. Apie jį nėra ir prisiminimų, mes su juo nepraleidome laiko kartu.
O apie Domą – nėra nė vienos dienos, kad negalvočiau. Mūsų vaikas labai panašus į Domą, jų akytės yra identiškos, tokios apvalios, mėlynos, žvilgsnis toks pats.
Taip pat pasirodo ir vaikiškas nuoširdumas – Domas tai turėjo ir būdamas suaugęs. Vizualiai jie labai panašūs, visi, kas pamato, jiems Vytis kelia sentimentus, nes jis labai panašus į tėtį“, – atskleidė atlikėja.
Sigita taip pat pasakojo, kad turi tam tikrų savitų ritualų, kuriais prisimena Domą ir sūnelį, kasdien pabūna kartu su jais. Ji pasakojo, kad tam renkasi ne tradicinį būdą keliauti aplankyti kapų, o meditaciją.
„Aš nejaučiu, kad kapuose būtų Domas ar mano kūdikis. Man tai labiau simbolinis darželis gyviems žmonėms, o ne mirusiems. Nueinu ten per tradicines šventes – Vėlines, gimtadienį.
O šiaip visada namuose užsidegu žvakes, pasmilkau palo santo, raminančio švento medžio, atsisėdu į meditacinę poziciją ir siunčiu savo meilę ir dėkingumą mintimis jiems abiems.
Aš taip dažnai darau. Geras mintis siunčiu ne tik jiems, bet ir kitiems artimiesiems, nes mūsų šeima yra tarsi pasidalijusi į dvi dalis – tėtis ir kitas vaikas yra kažkur kitur, o mes su Vyčiu esame čia“, – filosofiniu požiūriu dalijosi Sigita.
Niekada nepamirš 1 ženklo
Po sudėtingų netekčių įprastai žmonės dalijasi pasakojimais apie tai, kad susapnavo mylimus artimuosius. Tokių sapnų neišvengė ir Sigita, per kuriuos ji susitikdavo su Domu.
Ji prisipažino, kad dabar jau kurį laiką nebesapnuoja mylimojo, tačiau vos netekus jo, sapnuose Domas vis pasirodydavo.
„Dabar labai seniai nesapnavau, bet iš pradžių sapnuodavau. Po mirties ypač, tačiau jis visą laiką sapne būdavo nebylus, netardavo jokio žodžio, būdavo kaip su užsiūta burna. Atrodydavo, kad jis kažkur praeidavo, pasimatydavo, tarsi jis šalia, nebylus, kaip šešėlis.
Manęs, iš tiesų, niekada niekas, kas liečia šią mirtį, nebuvo išmušę iš vėžių. Visą laiką jaučiau tik šviesą, gėrį ir didelę meilę, nieko daugiau“, – apie sapnus pasakojo vokalistė.
Taip pat ji prisiminė vieną svarbų momentą po Domo mirties. Sigita pasakojo, kad tuo metu prieš miegą visų angelų ir šventųjų meldė parodyti jai ženklą, kad Domui Anapus viskas gerai.
Jau sekančią dieną Sigita, kaip pasakojo, sulaukė tokio ženklo ir brangina jį iki pat šių dienų:
„Ryte atsibudau ir buvau visai pamiršusi tokį prašymą. Aš taip kažkaip ant žemės laikiau vaiko kilimėlį, vysčiau Vytį, buvau pasilenkusi. Priešais mus yra didelis langas per visą sieną, aš taip pakėliau galvą aukštyn ir žiūriu – tokia didelė, graži vaivorykštė. Man taip dzingt – čia tas atsakymas, kurio aš norėjau.
Aš tada greitai suvysčiau vaiką ir bėgome į lauką pasižiūrėti tos vaivorykštės, bet jos lauke jau nebebuvo. Iš tiesų, nei prieš tai, nei po to daugiau nesu mūsų gatvėje mačiusi vaivorykščių, bet jausmas buvo toks, kad aš gavau atsakymą.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Žmogus tiki, vadinasi jam to dvasiškai reikia, čia tas pats, kad jis pasirenka tikėjimą, o ateina kito tikėjimo ir bando jam įpiršti... dėl tikėjimų net karų būta. O yra ar nėra kas, sužinosime arba ne, tik vėliau ir visi be išimties, o gal ir nevisi. Gyvenkime čia ir dabar, bet nepamirškime buvusių artimųjų, gražių akimirkų, perduodami savo atžaloms apie savo praeitį koki ji bebūtų... Visiems taikos, gražių prisiminimų ir gražių ateinančių švenčių...
