„Dievo malonės dėka įvyko atsivertimas, labai giliai širdyje išsakius prašymą Jėzaus Kristaus vardu, mane išgelbėti. Tai nebuvo toks kasdienis prašymas, kai nesiseka ir visai netikėdamas, sakai – Dieve, padėk man. Aš tiesiog neturėjau jokio kito šanso, nesiruošiau nusižudyti, bet dvasiškai galvojau, kad man į kokią psichiatrinę reikia gultis, jei ir toliau taip jausiuosi.
Aš pripažinau ir sau, ir jam, kad pati nesugebėjau sukurti savo gyvenimo, metodai, kuriais sekiau, buvo neveiksmingi. Supratau, kad esu netikra dvasinė mokytoja, esu netikra šamanė, aš negaliu net sau padėti, tai ką jau kalbėti apie kitus“, – atvirą pokalbį pradeda Rugilė.
Ji neslepia, kad tąkart užmigo jausdama daug baimės, sumišimo ir nežinodama, ar kas nors jos gyvenime pasikeis. Tačiau kitas rytas buvo lemtingas ir visiškai pakeitęs moters gyvenimą:
„Aš užmigau kalbėdamasi su Dievu, kitą rytą atsibudau ir man nebuvo rytinės depresijos. Iki tol nuo aštuoniolikos metų aš atsimerkdavau ryte, praeidavo kelios sekundės ir iškart užplūsdavo depresija, nenoras gyventi. Net ir viso pasaulio sėkmė man neteikė motyvacijos gyventi.
Bet tą rytą blogas jausmas neatėjo. Man tai buvo stebuklas, nors ir nežinojau, kas bus toliau, ar po penkių minučių tai vėl nepasikartos. Pirmąsias dvi savaites buvo baisiausia tai, kad neviltis, sunkumas, nuolatinis prasmės ieškojimas ir neradimas grįš, bet dabar jau virš metų to nebėra“.
Šamanizmu domėjosi nuo vaikystės
Vienas iš dalykų, nugramzdinusių Rugilės gyvenimą, žemyn – šamanizmas. Domėjimasis juo prasidėjo dar ankstyvoje jaunystėje iki galo taip ir nesuprantant, kas tai per dalykas.
„Aš nežinojau, kas tai yra, bet tikėjau, kad mes su gamta esame be galo susiję. Prisimenu, kaip kartą vaikystėje paėmiau lazdą, viena nuėjau į laukus ir iškėlusi ją bandžiau valdyti vėją. Kas keisčiausia, kad jis atsiliepė. Aš sakiau: pakilk, nurimk ir tai vyko. Žinoma, galėjo būti visiškas sutapimas, bet tada apie tai negalvojau, tik labai nustebau“, – prisimena Rugilė.
Vėliau ji susižavėjo fėjomis. Ne tomis iš animacinių filmukų, bet tomis, kurios, Rugilės įsivaizdavimu, gyveno miškuose, buvo gamtoje tarp augalų, ir kažkodėl jai tapo labai artimos ir brangios:
„Aš dariausi eleksyrą. Sumaišiau žoleles, augalus, kuriuos radau miške, ir išgėriau tikėdamasi, kad pasikviesiu fėjas. Kasdien melsdavausi ne Dievui, o fėjoms, norėjau, kad jos ateitų į mano gyvenimą, kviečiausi dvasias“.
Rugilė prisimena, kad namuose buvo gana daug ezoterinės literatūros, kuri ją ypač domino. Visą vaikystę ir paauglystę ji praleido skaitydama būtent šias knygas.
„Aš skaičiau viską – apie rankų linijas, horoskopus, burtus, ezoterinius simbolius, spalvų gydymą, holistinį gydymą, bioenergetinį gydymą, mineralų terapiją. O į okulizmo pasaulį ir šamanizmą ypatingai įėjau per „Hario Poterio“ knygas.
Galbūt ten yra ir gražių vertybių, nuostabių charakterių, su kuriais kartu augi, bet šalia to yra ir burtai, magijos pasaulis, kuris be galo įtraukia ir žavi. Manyčiau, kad tėvai, kurie nori sąmoningai apsaugoti savo vaikus, turėtų neleisti skaityti šių knygų ir žiūrėti panašių filmų“, – svarsto Rugilė.
Priklausomybė narkotikams vis didėjo
Būdama maždaug šešiolikos metų, ji perskaitė kelias knygas, kurios vėliau ją privedė prie narkotikų. Knygose apie šamanizmą rašytojas Carlos Castaneda ne tik analizavo šį reiškinį, bet ir pats išbandė psichodelinius narkotikus, aprašė savo patirtis. Toks modelis Rugilei labai įstrigo, bet ji manė, kad niekada to neišdrįstų padaryti pati.
Tačiau realybė buvo kitokia. Baigusi mokyklą, ji Vilniuje pradėjo studijuoti psichologiją ir narkotikus pirmąkart išbandė neva kaip studijų objektą.
„Aš naudojau marihuaną ir rūkomąjį tabaką. Man buvo įdomu parūkyti, pamatyti, kaip tai pakeičia sąmonę. Galvojau, kad pagal tai jau kažką suprantu apie pasaulį, galiu analizuoti, kaip tai pakeičia mano asmenybę“, – kaip narkotikai atsirado jos gyvenime prisimena R. Daujotaitė.
Po kelių metų ji susistabdė studijas Lietuvoje ir išvažiavo į Olandiją, kur norėjo būti su savo vaikinu. Ten pradėjo ne tik mokytis muzikos, bet ir propaguoti kitokį gyvenimo būdą.
„Nuvažiavusi ten, pradėjau rūkyti daug žolės ir man tai labai patiko, nes pakeitė mano sąmonės būseną. Tada prasidėjo visiškai išplaukęs gyvenimas, kurio aš beveik neprisimenu, nes visą laiką – ryte, vakare, prieš pamokas, per pertraukas – rūkydavau ir būdavau apsvaigusi. Tai jau buvo priklausomybė, bet man atrodė, kad dar galėčiau sustoti“, – pasakoja Rugilė.
Tačiau sustoti jai nepavyko, priešingai – priklausomybė tik stiprėjo:
„Tuo pačiu aš pradėjau vartoti ir „magiškų grybukų“, kurie buvo jau tokie stipresni psichodelikai. Mano patirtis buvo labai sunki, išgyvenimai nebuvo geri, bet tai labiausiai ir traukė. Aš norėjau toliau studijuoti, kas čia, kodėl man taip sunku, kokia mano pasąmonė, ką tai apie mane parodo“.
Pradėjo dalyvauti ceremonijose
Rugilė prisimena, kad visa tai, kas vyksta aplink, tuo metu jai atrodė kaip iš fantastikos pasaulio, tačiau realybėje duobė vis gilėjo. Jos asmeninis gyvenimas buvo visiškai nestabilus, santykiai su vaikinais keisdavosi kas kelis mėnesius ir viskas buvo grindžiama tik linksmu laiku.
„Aš buvau tipinis „New Age“ ideologijos pavyzdys – žmogus, gyvenantis labai netvarkingai, turintis priklausomybių, nestabilius santykius su žmonėmis, bet įsivaizduojantis, kad yra labai dvasingas, dargi pretenduojantis arba jau tapęs kieno nors dvasiniu vedliu, mokytoju. Ir aš to ieškojau, norėjau būti svarbi, dvasinga, gelbėti pasaulį“, – dalijasi Rugilė.
Ir jai tokia proga pasitaikė. Vietoje, kurioje ji leido labai daug laiko, Rugilė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie šamanų ceremonijos. Prieš tai ji nieko apie tai nebuvo girdėjusi, tačiau išgirsti žodžiai kaipmat merginą pakerėjo.
„Man pasakė, kad ajavaska yra labai stipri arbata, kurią mes geriame ir tada dainuojame universalioms visatos sferoms. New age‘riui išgirsti tokią žodžių kombinaciją buvo tas pats kaip atsidurti devintam danguj. Iškart pasakiau, kad noriu, būtinai ateisiu“, – pasakoja R. Daujotaitė.
Ji prisimena, kad pirmoji patirtis buvo tarsi dieviška. Dabar Rugilė supranta, kodėl ne tik ji, bet ir kiti taip jautėsi:
„Nekeista, kad žmonėms tai atrodo dieviškas dalykas. Ajavaska yra labai stiprus narkotikas, kuris pakelia serotonino kiekį organizme labai daug kartų ir išsilaiko jį apie dvi savaites. Jis duoda laimės, bendrumo pojūtį. Žmogus nežino, kad po dviejų savaičių jis sugrįš į normalią būseną ir bus dar blogiau nei buvo“.
Rugilė ceremonijose pradėjo lankytis vis dažniau. Per dvejus metus tokių patirčių buvo dešimtys, viena ceremonija trukdavo apie 12 valandų. Ji pasakoja, kad viską tęsti norėjosi dėl labai paprastos priežasties – tuo metu nežinojo geresnių dvasinių metodų augti.
„Pavyzdžiui, man narkotikai parodė, kad aš labai smerkiu žmones. Anksčiau galvojau, kad, galima sakyti, esu nušvitusi, bet per ceremoniją man parodo tiesą, kurios aš nenorėjau pripažinti – aš visus smerkiu. Man dėl to pasidarė labai baisu, kelias valandas verkiau. Nusprendžiau pasikeisti, nebeapkalbinėti kitų. Buvo tokių pozityvių dalykų, dėl to ir norėjosi tęsti“, – sako Rugilė.
Pirmus dvejus su puse metų moteris buvo tik ceremonijų dalyvė ir stebėtoja, tačiau vėliau tapo ir vedančiąja. Rugilė dar maždaug dvejus metus ir pusmetį dirbo įvairiose pasaulio šalyse, keliuose žemynuose, iš arti matė šimtus žmonių, kurie gėrė ajavaską.
Savo akimis matė sukrečiančių dalykų
Tačiau tai buvo tik keli teigiami dalykai. Rugilė savo akimis matė pačių įvairiausių patirčių, kurių didelė dalis ją sukrėtė.
„Per tuos kelis metus, kol dirbau, ne vienas atsidūrė ligoninėje ar psichiatrinėje, iširo daug šeimų, daugelis metė gerus darbus ir savo profesijas. Ačiū Dievui, kad neteko matyti mirties atvejų, bet baisių vaizdų prisižiūrėjau.
Mačiau žmones, kurie buvo akivaizdžiai apsėsti demonų, jų akys perkreiptos, iš burnos bėga putos, jie vaikšto visai ne kaip žmonės. Buvo ir toks atvejis, kai apsėdo smulkią moterį, ir 6 vyrai jos nenulaikė. Grynai, ką rodo per egzorcistinius filmus, tai buvo mano kasdienybės vaizdai darbe“, – dalijasi Rugilė.
Ji sako, kad į ceremonijas susirinkdavo įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės. Kai kurie norėdavo pasitraukti, tačiau tai padaryti nebūdavo paprasta:
„Ceremonijos vykdavo po arba dvi, arba tris naktis. Pavyzdžiui, susirenki penktadienį, sekmadienį išsiskirstai. Kai kurie žmonės pasitraukdavo po pirmos nakties, bet kitus mes įkalbėdavome, kad pasiliktų. Jie labai bijodavo, nenorėdavo to kartoti, nes tai sukeldavo ir fizines, ir dvasines kančias.
Beveik visi žmonės vemdavo, kai kurie viduriuodavo... Žmonės norėdavo bėgti, bet būdavo surenkami jų mobilieji telefonai, mašinų rakteliai, kad jie neišvažiuotų“, – atskleidžia Rugilė.
Ji nurodo, kad užtenka vos vienos ceremonijos, jog žmogaus gyvenimas pasikeistų ir jis patikėtų, kaip ji sako, šiuo melu:
„Vienos tokios ceremonijos pakanka, kad žmogui visai pasimaišytų protelis. Mane per vieną ceremoniją įtikino, kad čia yra wow, kad aš radau savo gyvenimo kelią su šitais narkotikais. Žmonės išgyvena tokias sunkias patirtis, kad jie negali patikėti, jog tokį pragarą išgyveno dėl nieko. Dėl to ir norisi tikėti, kad buvo verta, kad tai suteikia naudos ir prasmės.
Iš savo kolegų šamanų negalėčiau nė vieno pavadinti dvasiniu mokytoju, jie tik labai norėjo tokiais būti. Tai yra geras biznis. Keli žmonės pelnosi, o labai daug žmonių yra įtraukiami į baisius dalykus, baisų melą“.
Šiandien džiaugiasi savo gyvenimo vaisiais ir skleidžia tiesą
Ji vieną dieną suprato, kad visa tai, ką ji daro su bendraminčiais, yra ne pagalba žmonėms, bet visiškas melas, todėl iš šios veiklos pasitraukė. Rugilė netylėjo ir vieną po kito pradėjo rašyti komentarus atskleisdama, kas iš tiesų vyksta ceremonijose, ką patiria žmonės. Už tai ji sulaukė įvairių reakcijų.
„Mane kolegos gerbė dėl mano darbo, visi žavėjosi muzika ir pirmiausia liūdėjo, kad pasitraukiau, nes mes vis tiek buvome bendraminčiai. Jie tikėjosi, kad aš sugrįšiu, galvojo, kad imu pertrauką.
Paskui aš internete atskleidžiau savo nuomonę apie šiuos dalykus, po atsivertimo į krikščionybę pradėjau domėtis, kas iš tiesų yra ajavaska. Kai tuo pradėjau dalintis, jie sakė, kad aš išsigandau medicinos, neva bijau eiti tolyn ir gilyn su jais. Tai buvo melas, nes aš neišsigandau, o pamačiau, kad tai yra šėtoniškas darbas.
Kai kurie ant manęs pyksta, kad aš taip negražiai atsiliepiu apie „šventąją mediciną“, bet dabar galiu padėti žmonėms skleisdama tiesą.
Manau, kad mano buvę kolegos giliai širdyje žino, kad aš esu teisi. Jie žino, kad apsimeta kažkokiais pusdieviais, nors yra eiliniai, pasimetę žmonės, savęs nerealizavę kitur ir atradę šitame mele. Dabar jie mano, kad man yra išplautos smegenys, bet mano gyvenimo vaisiai yra nuostabūs“, – neabejoja Rugilė.
Šiandien vienas iš saldžiausių Rugilės gyvenimo vaisių – įsteigta „Gydančios muzikos mokykla“. Joje ji dirba su žmonėmis, jiems iš tikrųjų padėdama.
„Mokyklos esmė yra atskleisti, kad kiekvienas žmogus gali giedoti ir groti muzikos instrumentu, tam tik reikia gero mokytojo vedimo. Mano mėgstamiausi mokiniai ir yra tie, kurie manė, kad niekada negalės giedoti.
Mes giedame krikščioniškas giesmes, todėl čia gydo ne tik muzika, bet ir patys tekstai,o svarbiausia – viskas daroma Jėzaus Kristaus vardu ir pats Viešpats gydo. Net ir netikintys žmonės, atėję į pamokas, jaučia Dievo veikimą. Žmonės atsiveria, tampa kur kas laisvesni, išlaisvina save“, – pasakoja Rugilė.
Taip pat ji savo patirtimi itin atvirai dalijasi su moksleiviais, krikščioniškų bendruomenių nariais. Ji stengiasi kuo plačiau skleisti žinią apie tai, kuo gyveno, kad kiti nekartotų jos klaidų. Svarbiausias jos patarimas kiekvienam yra paprasčiausiai to nepradėti:
„Noriu pasakyti tokį kaip perspėjimą žmonėms, kad iš smalsumo jie nebandytų psichodelinių narkotikų, neitų į New Age praktikas, kurių dabar labai daug, kur save pasivadinę kokias vedliais, dvasiniais mokytojais, mediumais, gyduoliais, terapeutais, žmonės be realaus medicininio ar psichologinio išsilavinimo veda kitus į gryną melą prisidengdami Dievo vardu ir ištardami daug viliojančių paslaptingų dvasingų frazių.
Net vienas kartas daugumai yra lemtingas ir įtraukiantis. Nuo to ir prasideda gyvenimo griuvimas. Daugelis žmonių yra silpnesni nei galvoja, todėl labai raginu nepasiduoti pirmajam gundymui ir nepradėti“.
