Jie gyveno kartu, vos už poros šimtų metrų nuo jo darbo garaže, kur jis keitė padangas. Irina, gyvenanti Kyjivo pakraštyje, parodė ir savo sūnaus miegamąjį, suniokotą Rusijos pajėgų antskrydžių praėjus savaitėms po sūnaus nužudymo.
Neteko brangiausio gyvenime žmogaus
BBC žurnalistai buvo pirmieji žmonės, su kuriais Irina susitiko po to, kai penktadienį rusai pagaliau atsitraukė iš jos miesto. Ir tada iš jos lūpų pasipylė Aleksejaus žūties istorija.
„Skausmas nepakeliamas. Dabar aš likau viena. Mano sūnus buvo jaunas, 27 metų. Jis norėjo gyventi“, – ašarų nesulaiko mama.
Aleksejus gimė, kai Irinai buvo 18 metų. Jų gyvenimas buvo nelengvas, tačiau ji labai bijojo ateities be sūnaus.
Ji sakė, kad Aleksejus tarnavo armijoje, tačiau tą dieną nuėjo dirbti į garažą. Po sūnaus nužudymo, Irina pabėgo ir Rusijos kariai užėmė jos namus.
„Sprendžiant pagal tai, kas kieme liko po rusų karių apsilankymo, panašu, kad jie čia linksmai leido laiką. Daugybė degtinės, viskio, alaus butelių.
Sunku suprasti tokį žmonių elgesį, o didžiausia tragedija ta, kad yra daugybė liudijimų apie panašius rusų, buvusių ir dabar esančių Ukrainoje, veiksmus“, – kalbėjo BBC žurnalistas Jeremy Bowen.
Sūnų palaidojo sode
Viena pati, savo rankomis Irina palaidojo savo sūnų sode, po to, kai karutyje parsivežė jo kūną.
„Uždengiau kapą antklode, kad apsaugočiau nuo šunų. Jo kūnas neįdėtas į karstą. Turėjau suvynioti jį į kilimą“, – ašarų nesulaiko Irina.
Paklausta, ar rusų karių paklausė, kodėl jie taip žiauriai pasielgė su sūnumi, moteris turėjo vienintelį atsakymą:
„Jie buvo džipuose, su ginklais. Jie jį nužudė ir pabėgo. Kaip galiu kalbėtis su tokiais kvailiais? Noriu, kad jie mirtų. Noriu, kad jų vaikai atgultų taip pat, kaip mano sūnus.“
Irina rado ir dar vieną savo sūnaus nuotrauką, kai jis buvo mažas. „Tai mano meilė. Mano didžiausia gyvenimo meilė“, – šluostėsi ašaras ji.
