Raseiniuose gyvenanti Laura Balserienė pasakoja niekada nemaniusi, kad virtuvėje ji galės praleisti marias laiko. Želė tortų gamyba ir jų dekoravimas, pasak jos, buvo netikėtas karantino atradimas.
„Kuomet viskas užsidarė, nebuvo galima dirbti, o tuo pačiu dar ir laukiausi, galvojau, kaip galiu užpildyti atsiradusią šią tuštumą dienoje. Taip iš visiško neturėjimo ką veikti, ėmiau ieškoti įvairiausios želė tortų gamybos informacijos internete, vis bandžiau, kūriau. Išėjo taip, kad veiklos ieškojimas ir privedė prie to, kuo dabar dalinuosi su kitais“, – šypsosi ji.
Kadangi visi įrankiai, reikalingi želė tortų darymui jau buvo namuose, papildomai nieko pirkti nereikėjo – moteris kibo į darbus.
Laura sako iki tol neturėjusi nė žalio supratimo, ką ir kaip reikėtų daryti, o virtuvėje su dukra buvo kepusi tik sausainius ar keksiukus. Pusė metų – tiek laiko teko praleisti vis tobulinant želė tortų gamybos techniką.
„Niekas internete nesidalina tuo, ką ir kaip reikėtų sumaišyti, padaryti, kad rezultatas būtų sėkmingas. Tokia informacija niekas nenori dalintis viešai, o ir pasiteiravus – nesulauksi atsakymo. Išmokti gaminti želė tortus ir juos dekoruoti pavyko tik per savarankiškus bandymus. Net ir dabar matau savo gaminiuose, ką galėčiau dar labiau patobulinti“, – sako L. Balserienė.
Malonūs žodžiai paglostė širdį
Želė tortus Laura dažniausiai gamina savo šeimai, artimiesiems ar draugams. Visai neseniai ji savo kūryba pasidalino ir su kitais konditeriais vienoje „Facebook“ grupėje:
„Išdrįsau darbais pasidalinti ir su kitais. Pamaniau, kad galbūt taip sulauksiu kritikos, patarimų, ką galėčiau patobulinti ir galėsiu pasimokyti, nes iki šiol mano darbus matė tik draugai ir šeima.
Likau iš tiesų labai nustebusi, kadangi sulaukiau daugybės gerų komentarų, nebuvo nė vieno pikto žodžio. Toks palaikymas paglostė širdį, buvo labai miela.“
L. Balserienė pasakoja, kad iki tol, kol galiausiai atrado sau priimtiną techniką, ji nemažai laiko praleisdavo vien piešdama gėles.
„Procesas trukdavo apie valandą, o dabar, kai jau įgudau, užtrunku apie 20-30 minučių ir vėliau lieka tik pabaigti supilstyti kitus skonius. Be to, kiekvienas šių tortų darytojas turi savo techniką.
Su viena moterimi lyginome, kaip ir ką darome – ji gėles piešia su viena adata, o aš – su keliomis. Tad man atrodo, kad kiekvienas turi rasti sau priimtiną techniką ir dirbti pagal ją, nes galiausiai vis tiek paaiškėja, kad visi dirbame skirtingai“, – nusišypso.
Atiduoda visą širdį
Pašnekovė sako, kad labiausiai jai patinka gaminti gėlių ornamentais margintus želė tortus, kai šių pagrindas yra tamsios spalvos. Taip, pasak jos, geriausiai atsiskleidžia gėlių vaizdas ir spalvos.
„Ant tamsaus pagrindo gėlės atrodo ir natūralesnės. Jeigu jas darau ant spalvoto, man atrodo, kad taip jos susilieja į visumą ir praranda savo vaizdą.
Kiekvienas mano tortas būna skirtingas. Skiriasi jų lapeliai, spalvos, gėlės, jų išdėstymas. O kai apverti tortą ir pamatai jau galutinį rezultatą, jis ir vėl atrodo dar kitaip!
Iš pradžių tortus gaminau stikliniuose induose, tad proceso metu būdavo galima jį pakelti ir pasižiūrėti, kaip atrodo dugnas, ką reikėtų papildyti. Dabar, kai turiu metalinę formą, nebereikia nei žiūrėti, nieko“, – teigia raseiniškė.
Pati Laura nedrąsiai atvirauja, kalbėdama iš kur aplanko ją idėjos kūrybai. „Tikriausiai, kad iš širdies“, – atsakydama sako ji.
Pasiteiravus, ar ateityje negalvoja ir želė tortų gamybos paversti verslu, pašnekovė juokiasi, kad jos pagrindinis džiaugsmo šaltinis yra šeima, šokiai: „Tortai yra tik pomėgis. Gaminti juos ir kitiems – neturėčiau laiko. Dabar nebent tik dukra vis paklausia, ar galėsiu jai paaugus pamokyti, kaip juos gaminti.“
Panašių klausimų Laura sulaukia ne tik iš dukros. Stebėdami moters gaminius socialiniuose tinkluose, patarimų į ją kreipėsi ir nepažįstami asmenys, kurie prašo pamokyti vieno ar kito dalyko.
Be to, pasak raseiniškės, norint pradėti gaminti želė tortus – visai nesudėtinga, nebūtina turėti ir specialių, tam skirtų įrankių.
„Iš bėdos galima susisukti ir su medicinine adata, švirkštai taip pat naudojami iš vaistinės. Viskam reikia tik noro“, – nusišypso baigdama pokalbį Laura.
