Dvi nuteistosios, prevencinio socialinio projekto „Aš – tai tu“ dalyvės, Alina ir Ramunė naujienų portalui JP sutiko papasakoti apie padarytas gyvenimo klaidas ir kaip joms sekasi jas taisyti.
Alina: „Gyvenau be tėvų – jie mirė, kai buvau maža. Gyvenau globėjų šeimoje ir 16 metų pradėjau maištauti: bėgti iš namų, gerti įvairiose kompanijose, vartoti žolę. Taip įsuko, kad vėliau pradėjau vartoti stipresnius narkotikus.
Dar vėliau ir pradėjau vagiliauti, prekiauti narkotikais. Patekau į kalėjimą ir tik čia supratau savo klaidas. Laisvėje neturėjau žmogaus, kuris padėtų mesti narkotikus. Tik čia – Pataisos namuose – reabilitacija padėjo išeiti iš klaidų rato ir atsikratyti priklausomybių (braukia ašaras). Sunku pasakoti…“
Ramunė: „Mano gyvenimas kitoks. Augau geroje ir tvarkingoje šeimoje, kurioje nebuvo problemų nei su alkoholiu, nei su narkotikais. Mokiausi neblogai, lankiau daug būrelių, todėl tėvai daug tikėjosi iš manęs.
Tačiau pradėjau maištauti, nes mama labai saugojo, draudė. Pradžia – nuo smulkmenų: bėgti iš namų, vakarėliai su draugais. Viskas atrodė nekaltai, nes galvojau, kad taip visi gyvena. Nepajutau, kaip tos linksmybės įtraukė, o vakarėlių man reikėjo kone kiekvieną dieną. Prasidėjo išgėrimai, narkotikai. Pradžioje tik žolė. Tėvai bandė stabdyti. Vežė gydyti, bet man atrodė, kad gydyti manęs nereikia, nes aplinkui visi taip gyvena.
Vėliau susipažinau su vaikinu, kuris vartojo heroiną. Kadangi buvau pabandžiusi kitus narkotikus, nebuvo baisus ir tas narkotikas. Pabandžiau ir užsikabinau. Ketverius metus negalėjau iš tos karuselės išlįsti. Psichologinė priklausomybė atsirado, o kai kamuoja abstinencija… Kol pinigų turi – gerai, o kai jie baigėsi – prasidėjo nusikaltimai. Vagystės iš visur, iš kur tik galima vogti, o vogtus daiktus pardavinėti… Turiu 19 teistumų. Atlikdavau bausmę, išblaivėdavau, o tik išeidavau į laisvę – vėl viskas nuo pradžių…
Kai gavau realią bausmę, pradžioje išsigandau – buvau šoke. Tačiau tik čia supratau, kokias klaidas dariau. Išgirdau pasakojimus buvusių nuteistųjų, atsikračiusių priklausomybių, ir supratau, kad blaiviai gyventi, kur kas geriau. Esu jauna, man 21 metai. Galiu pasikeisti. Reabilitacija davė labai daug. Pradėjau keistis, o ir tėvai mato, kad keičiuosi. Sugrįžo jų pasitikėjimas manimi (verkia)….“
Pasakoti sunku
Alina: „Man sunku atvirauti ir kalbėti apie savo bėdas. Kai susitikome su vaikais ir jiems pasakojome, pasijauti pakylėta. Jeigu nors vienam žmogui padės pasakojimas, tai jau bus labai gerai. Svarbu, kad tik jauni neįklimptų į tą liūną, kuriame pati buvai. Juolab kad per priklausomybes praradau dukrą. Ji vaikų namuose auga, o mamytė Pataisos namuose (šluostosi ašaras)…
Ramunė: „Pasakoti, nesvarbu vienam, ar keliems žmonėms, – sunku. Dalintis skaudžia patirtimi – sudėtinga. Net ir klausytis kitų išpažinimų yra sunku. Susitikimai mokyklose – reikšmingi, nes ir mane pačią užkabino žmonių liudijimai, jų pokyčiai. Pradėjau galvoti, kad šie pasakojimai – naudingi. Žinoma, kalbėti ir matyti vaikų akyse nuostabą – keista. Pradžioje apima jaudulys, o vėliau ateina ramybės jausmas.
Juk išsipasakoji.., o kai gavome moksleivių laiškus, net sunku buvo patikėti, kad vaikai tokie protingi ir supratingi. Kokių gražių palinkėjimų sulaukėme… Jie rašo, kad tokie susitikimai reikalingi ir jų reikėtų daugiau. Pasak moksleivių, mūsų išpažintis turi didelį poveikį. Juolab kad tai gyvas pasakojimas. Be to, moksleivių atsiliepimai labai motyvuoja mus. Jauti, kad einu tinkama kryptimi ir sustoti neturiu teisės…“
Laisvė ir vilioja, ir kelia baimę
Alina: „Puikiai suprantu, kad išėjus į laisvę bus sunku ir baisu… Tik žinome, kad yra veiklių žmonių, įvairūs susirinkimai, susitikimai. Svarbu nepalūžti ir laikytis – nenutraukti reabilitacijos laisvėje. Su Ramune esame iš Klaipėdos, todėl padėsime viena kitai.“
Ramunė: „Suvokiame, kad bus sudėtinga. Tačiau turiu stiprų šeimos palaikymą. Be to, svarbu pačios priimti prioritetai, nes puikiai suvokiu, jei vėl grįšiu prie narkotikų – bus blogai. Pirmoje vietoje yra neturėti priklausomybių, susitikti su išgijusiais žmonėmis. Žinau, kur galima kreiptis. Turiu saugoti, tai ką gavau čia. Gauta reabilitacija Pataisos namuose – pati svarbiausia. Anksčiau laisvėje neįvertinau reabilitacijos reikšmės…“
Turi programą
Reabilitacijos programą pristačiusi Panevėžio pataisos namų Resocializacijos skyriaus specialistė Birutė Norkūnienė naujienų portalui JP aiškino, kad su priklausomybėmis dirbama pagal programą.
„Moterys dirba su savimi, analizuoja, ruošia namų darbus. Visi minėti užsiėmimai padeda pasikeisti ir įgyti socialinius įgūdžius. Kai kurios moterys pasibaigus teistumui ir išėjusios į laisvę, dirba socialinėmis darbuotojomis. Jos gali padėti, nes praėjo reabilitacijos programą ir žino priklausomybių žalą“, – pasakojo ji ir sakė, kad reabilitacijos programoje dalyvauja iki 12 nuteistųjų, kurios pačios pareiškia norą išgyti nuo priklausomybių.
Iniciatyva gimnazijose pavyko
B. Norkūnienės nuomonė, išgirsti istoriją gyvai – kas kita nei skaityti straipsnį ar stebėti filmą, sukurtą pagal tikrus faktus.
„Ši patirtis neabejotinai pravers ir galbūt apsaugos nuo klaidingo žingsnio. Be to, ši socialinė iniciatyva gimė pačioms nuteistosioms, atliekančioms bausmę Panevėžio pataisos namuose. Pasak moterų, paklysta kažkada jaunystėje – iš nežinojimo, matytų blogų pavyzdžių, pasidavus kitų įtakai“, – teigė Reabilitacijos skyriaus specialistė ir pristatė, kaip vyksta užsiėmimai:
„Rato–susitikimo metu išsako, atsiskleidžia abi pusės. Tokiu pat principu vyko ir susitikimas gimnazijoje. Bausmę atliekančių moterų pasakojimai bei išpažintos klaidos, patirtys savotiškai išlaisvino jas, leido pasijusti visuomenės dalimi, į kurią jos norėtų grįžti ir būti priimtos. Nesumeluotų, tikrų istorijų mokiniai klausėsi sulaikę kvapą. Nuteistosios džiaugėsi, kad iniciatyva pavyko, o naujais 2019–2020 mokslo metais projektas bus tęsiamas toliau ir įvyks susitikimai ir su kitų Panevėžio gimnazijų moksleiviais.“
Reikia integracijos centrų
Pasak B. Norkūnienės, labai svarbu, kad nuteistosios, išėjusios į laisvę, ypatingai tos, kurios praėjo reabilitacijos programą, turėtų, kur kreiptis.
„Labai svarbi integracija į visuomenę ir supratimas, kad moterys galėtų toliau lankyti reabilitacijas. Tam reikia, kuo daugiau, nes kai kurios moterys atlikusios bausmę, neturi kur eiti. Reikia steigti integracijos centrus, kurie būtų vieta padedanti integruotis į visuomenę. Pataisos namuose pabuvusioms moterims reikia didžiulio palaikymo, kad vėl neklimptų į priklausomybių liūną“, – teigia Pataisos namų Reabilitacijos skyriaus specialistė.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
