Sakoma, kad spalis – geras laikas sodinti avietes. Pasiruošti sodinimui nesudėtinga, jei žinosime, kokią dirvą mėgsta avietės. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto (LAMMC SDI) Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Juozas Lanauskas sako, kad avietėms labiausiai tinka humusingas, purus dirvožemis.
Sodinant sunkiame priemolyje ar molyje į dirvą reikėtų įterpti organinių trąšų ar nerūgščių durpių, kad padidintume purumą. Avietėms skirtame plote turėtų būti išnaikintos daugiametės piktžolės. Tai labai palengvins uogyno priežiūrą ateityje.
„Kaip ir visiems sodo ar uoginiams augalams, avietyną geriausia veisti lauke su nedideliu nuolydžiu. Jei laukas yra lygus, reikia parinkti vietą su laidžiu podirviu, kad po gausesnių lietų paviršiuje netelkšotų vanduo. Netinka žemos, uždaro mikroreljefo vietos“, – žemiausios sklypo vietos avietynui pataria nesirinkti mokslininkas.
Atidžiai rinkite sodinukus
J.Lanauskas primena, kad avietes patogiausia sodinti eilėmis. Atstumai tarp augalų eilėje turėtų būti 0,3–0,6 m. Į gerą žemę rečiau sodinamos daug atžalų formuojančios veislės, tankiau – sunkesnėje žemėje auginančios ir išleidžiančios mažiau atžalų. Pasak jo, atstumai tarp eilių priklauso nuo tarpueilių priežiūros būdų, bet turėtų būti bent 2–2,5 m pločio.
Tiesa, avietes sodinti galima rudenį arba ankstyvą pavasarį. Rudenį geriausiai tinka spalio mėnuo, bet, jei tinkami orai, tai galima daryti ir vėliau. „Oro temperatūra nėra labai svarbi, žinoma, sodinimo metu ji turi būti teigiama. Gerai, kai pasodinus dar kurį laiką išlieka šiltesni orai. Dirvos paviršiui pašalus, naujai pasodintas avietes naudinga pamulčiuoti durpėmis“, – aviečių sodinimo technologiją pristato pašnekovas.
Pasiteiravus, kaip sodininkui mėgėjui neapsigauti ir įsigyti sveikus, stiprius aviečių sodinukus, mokslininkas pabrėžia, kad sodinuko kokybė priklauso nuo augalo sveikatingumo ir morfologijos. Paprasčiau sakant, sodinukai turi būti neužkrėsti kenksmingais organizmais, atitikti deklaruojamą veislę, turėti vešlią šaknų sistemą ir ne plonesnį kaip 0,5 cm storio stiebą. Stiebai turėtų būti be lapų, nukirpti maždaug 0,5 m aukštyje.
Jei dauginti ruošiatės iš nuosavos lysvės, kasti reikėtų tik sveikas jaunas atžalas, atitinkančias anksčiau minėtus reikalavimus.
Serbentai prigis ir lapkritį
Spalio mėnuo taip pat geras laikas ir serbentams sodinti. „Žinoma, prigis pasodinti ir lapkritį. Jei orai palankūs, prigis ir gruodį pasodinti serbentai. Gyvename sunkiai nuspėjamų orų šalyje“, – šypteli pašnekovas.
Jo pastebėjimu, juodiesiems serbentams labiausiai tinka drėgmę palaikantys priemolio dirvožemiai, baltieji ir raudonieji neblogai auga ir lengvesniuose sausesniuose dirvožemiuose. Sodinant tarp augalų sodininkai mėgėjai turėtų palikti 1–1,5 m tarpus. Didesni atstumai reikalingi stipresnių veislų serbentams, auginamiems derlingose dirvose.
Vazonuose užaugintus serbentų sodinukus sėkmingai galime sodinti ir vegetacijos metu. Svarbu, kad tokių sodinukų šaknys jau būtų išraizgę vazone esantį substratą.
Ruoškimės šilauogių sodinimui
Sodininkai mėgėjai ypač pamėgo šilauoges. Šio krūmo šaknys paviršinės, todėl joms užtenka pusės metro gylio, tačiau metro diametro duobės, nes šaknys eina į šonus. Tokiu atveju galbūt patogiau kasti ne atskiras duobes, o vieną tranšėją. Pasak J.Lanausko, retai kada sodiname vieną šilauogių krūmą.
„Jei sodiname bent dvi ir greta viena kitos, tikrai verta kasti ne atskiras duobes, o tranšėją. Ją užpildome rūgščiomis durpėmis, dar galime įmaišyti spygliuočių medžių žievės ar pjuvenų. Substratu tranšėją reikėtų užberti iš anksto, ne prieš šilauogių sodinimą. Racionaliausia tai padaryti rudenį ir palikti per žiemą.
Lietaus ir sniego tirpsmo vanduo natūraliai sugludina substratą, ir pavasarį galime sodinti šilauogių sodinukus. Jei procesą norime paspartinti, substratą reikėtų labai gausiai sulaistyti, kad jis kuo greičiau suslūgtų“, – paruošti dirvą šilauogių sodininimui iš rudens rekomenduoja J.Lanauskas.
Jis taip pat atkreipia šilauogių augintojų dėmesį į kitą labai svarbią detalę. Jei augančias šilauoges laistysime šarminiu vandeniu, laikui bėgant substrato rūgštumas gali sumažėti ir vėl teks rūgštinti. Tam reikalui patartina naudoti specialias tam skirtas priemones. Jų veikimas yra labiau prognozuojamas, dozė lengviau apskaičiuojama.
Specialistas ragina vengti natūralių rūgštinimo būdų, kaip tarkime, obuolių įterpimo į žemę ir kt. natūraliai rūgščių produktų. Pūvantys obuoliai išskirs rūgčių, bet su jais substratą galime užkrėsti ir nepageidaujamais patogenais.
„Šilauogėms tręšti naudokime tik fiziologiškai rūgščias trąšas. Tai taip pat mažins substrato pašarmėjimo pavojų“, – priduria jis.
Rinkitės vazone augusius sodinukus
Apsilankę turguose ar medelynuose, rasime išrikiuotas vyšnių, trešnių, slyvų ir kitų kaulavaisių sodinukų eiles. Tačiau šie vaismedžiai kiek sunkiau toleruoja žiemos šalčius, todėl lepesnius augalus sodinti rinkitės pavasarį. „Nektarinus, persikus, abrikosus saugiau sodinti pavasarį. Sodinant rudenį reikėtų rinktis vazonuose augusius sodinukus.
Jie praktiškai nepatiria persodinimo sukeliamo streso ir geriau pasiruošia žiemoti. Sodinukai atvira šaknų sistema (iškasti iš dirvos) turėtų būti baigę vegetaciją. Negalima jų kasti per anksti, nes būna nesubrendę ir šaltesnę žiemą prastai žiemoja. Jei norite rudenį pasisodinti kaulavaisių sodinukų su atvira šaknų sistema, darykite tai maždaug nuo spalio vidurio ir, kaip minėta, įsitikinkite, kad jie buvo iškasti ne pernelyg anksti“, – pataria J.Lanauskas.
Kaip atpažinti brandų sodinuką? Anot mokslininko, vienas iš rodiklių, kad sodinukas subrendęs – ūglių viršūnėse susiformavę pumpurai. Kokybiškas sodinukas turi būti su gerai išsivysčiusiomis šaknimis. Kuo didesnė sodinuko antžeminė dalis, tuo daugiau ir šaknų turėtų būti. „Dauguma kaulavaisių sodinukų būna su šakų vainikėliu, bet tinka sodinti ir nešakoti sodinukai.
Nešakotus sodinukus pavasarį reikia patrumpinti maždaug 1 m aukštyje virš dirvos paviršiaus. Šakotų sodinukų vainikėlis turėtų prasidėti apie 0,7 m aukštyje. Žemiau esančios šakos paprastai yra šalintinos, nes apsunkina sodo priežiūrą“, – gero sodinuko paieškos kriterijus apibendrina mokslininkas.
Sodinkite skirtingas veisles
Dauguma trešnių veislių yra kryžmadulkės. J.Lanauskas primena, kad auginant kryžmadulkes trešnes, reikia pasodinti bent dviejų skirtingų veislių sodinukus. Jei veislių daugiau – dar geriau. „Dar reikėtų pasidomėti, ar sutampa jų žydėjimo laikas. Kartais sodininkai mėgėjai teiraujasi, ar tokie vaismedžiai turi augti greta vienas kito. Nebūtinai, bet atstumas tarp jų neturi būti labai didelis – bitės žydėjimo metu perskris nuo vieno vaismedžio ant kito, apdulkins žiedus, ir užsimegs vaisiai. Galima sutarti ir su kaimynu – jei pasisodinsite po skirtingų veislių trešnių vaismedį, turėtumėte sulaukti derliaus“, – dėsto mokslininkas.
Duobės sodinukui paruošimas
Iš medelyno grįžus su keliais sodinukais, kai kada tikru galvos skausmu tampa klausimas, kaip teisingai juos pasodinti? Ar slyvoms, obelims, vyšnioms, trešnėms sodinimo duobę reikia paruošti skirtingai, ar tinka ta pati technologija? Ar duobę reikia ruošti atsižvelgiant į dirvos struktūrą? J.Lanauskas paaiškina, kad visiems vaismedžiams sodinimo duobės ruošiamos panašiai. Kitkas priklauso nuo vietos ir dirvožemio.
„Jei vaismedžius sodiname derlingoje dirbamoje žemėje, pakanka iškasti tokio dydžio duobes, kad tilptų vaismedžio šaknys ir kad pasodintume tinkamame gylyje. Jei sodiname į pievelę, vaismedžio sodinimo vietoje maždaug 1 m skersmens plote nuimkime velėną ir žemę giliai sukaskime. Sodinimo vietos centre iškaskime reikiamo dydžio duobę ir pasodinkime vaismedį. Neretai kyla klausimų, ar reikia pagerinti žemę sodinimo duobėje. Jei sodiname derlingame dirvožemyje su storu tamsiu humusingu horizontu, to daryti nereikia. Jei dirva prasta, verta pasistengti.
Gilūs smėliai ir priesmėliai paprastai turi mažas drėgmės atsargas ir nepasižymi didele mitybos elementų gausa. Jei iškasime didesnę duobę ir į ją įbersime geresnio dirvožemio ir komposto mišinio, sudarysime palankesnes sąlygas vaismedžiui augti, kol jis dar jaunas. Esant reikalui, nepamirškime palaistyti, o po metų kitų patręšti kompleksinėmis trąšomis. Sunkus priemolis ir molis gali būti gludus, ir vaismedžių šaknims bus sunkiau augti.
Smėlio bei perpuvusio mėšlo ar komposto priedas sodinimo duobėje pagerins augimo sąlygas. Jei dirvožemis sunkaus, nereikėtų persistengti. Sodinimo duobę užpylus lengvu sukultūrintu dirvožemiu, augalų šaknys gali neaugti plačiau, nei siekia sodinimo duobės ribos. Toks vaismedis augs lyg vazone, be to, po gausesnio lietaus pasodinimo vietoje gali susikaupti drėgmės perteklius“, – sodinukų sodinimo duobės paruošimo subtilybes atskleidžia J.Lanauskas, LAMMC SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas.
Autorė: Monika Kazlauskaitė
