25 metus Inga užsiima kosmetologija, dar maždaug 10 metų prie jos prijungė ir kūno terapijas, padedančias atpalaiduoti emocinius spazmus, tačiau dabar ji savo laiką ir jėgas skiria kurdama altorėlius bei gamindama vokelius į išlydėjimo ceremonijas su viduje užrašytais žodžiais, taip pat siūlo kūno terapijas gedintiems žmonėms.
Altorėliai – įrėmintos jos pačios sukurtos eilės, kuriose kalbama išėjusiojo asmens lūpomis – tai lieka artimiesiems ne tik kaip atminimas, bet ir kaip tiltas palaikyti ryšį su anapilin išėjusiu brangiu žmogumi. Vienus altorėlius Inga įrėmina į rėmelius, kitus – natūralioje drobėje tiems, kas išvyksta iš Lietuvos ir galėtų turėti sulietuvintą prisiminimą.
Apie mirtį kviečia kalbėti šviesiau
Kaunietė atvirai sako visada be baimės žiūrėjusi į mirties ir netekties temą, niekad jos nebijojusi, priešingai – ją vertinusi kaip priminimą džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką turi, nes mirtis – neišvengiamybė, su kuria susidursime kiekvienas.
„Noriu šnekėti atviriau, šviesiau apie mirtį. Labai daug ką baugina ši tema, bet man norisi šnekėti, nes mes kiekvienas nepabėgsime nuo šios tiesos. Man atrodo, kad šnekant mes labiau pradedame vertinti gyvenimą, artimuosius.
Šnekant tokia tema atsvara tampa tai, kad dabar, šiuo metu, aš gyvas, gyvenu ir galiu gyventi pagal savo vertybes – daugiau mylėti, padėti šalia esančiam, ieškoti, kaip save išreikšti, pagalvoti, ką noriu nuveikti čia, kol esu gyvas. Nuo mirties vis tiek pereinama prie didesnės vertybės ir padėkos gyvenimui.
Reikia išmokti apie tai kalbėti, nebijoti reikšti jausmus. Tai kažkokia sena klišė – kad ir kaip man skauda, negaliu eiti ir viešai kažko pasakyti, turiu būti visą laiką vienodas. Aš galvoju, kad visomis temomis galime šnekėti, žodžiais išreikšti ir skausmą, ir džiaugsmą“, – sako ji.
Atsisveikinimui – jautrios eilės
Inga sako niekad nerašiusi knygų ar eilių, tačiau viskas pasikeitė prieš penkerius metus, kai netikėtai, staiga neteko vieno brangiausių žmonių – savo tėčio:
„Per išlydėtuves mačiau ir pačių artimiausių, ir atėjusių atsisveikinti pasimetimą. Man atrodė, kad yra neužpildyta vieta, ką galima padaryti ryšio kūrime. Atrodo, ką tik buvo gyvas žmogus ir jo nebėra, liko tik urna, bet aš jį vis dar jaučiu – fizinio kūno nėra, bet jis dar yra čia. Pradėjau galvoti, kaip nutiesti tiltą tarp gyvųjų ir mirusiųjų.“
Tąkart ji pradėjo rašyti knygą, jau atidavė ją redaktorei, tačiau dienos šviesos ji neišvydo, bet viduje ir toliau kirbėjo mintis, kad tai – neužpildyta niša ir nėra nieko, kas užpildytų likusią tuštumą ir padėtų lengviau palaikyti ryšį.
Pirminė idėja, kurią Inga išsikėlė – bendradarbiauti su menininkais, kurie kurtų urnas iš medžio, akmens ar molio, tik ant jų būtų ne kryželis, o gervė. Ji sako norinti skatinti žmones turėti savo urną namuose kaip meno kūrinį.
Susitikimo metu su vienu menininku, kuriančiu iš medžio, Inga išgirdo neigiamą atsakymą, bet sulaukė daug palaikymo. O vos grįžus namo labai greitai gimė ir pirmosios eilės.
„Noriu keisti sistemą, nusistovėjusią išlydėtuvėse – raudas, liūdesį noriu keisti į gražesnį mūsų artimųjų išlydėjimą. Sukūriau eiles, kuriose šneku išeinančiu asmeniu, kad nutiesčiau tiltą tarp gyvojo ir išėjusiojo.
Labai gražu skaityti šias eiles prie urnos, išlydint, padėti įrėmintą altorėlį su eilėmis prie išėjusiųjų nuotraukų, o vėliau altorėlis lieka namuose pas artimąjį, kad žmogus namuose galėtų užsidegti žvakutę ir būti ryšyje su išėjusiuoju.
Kai rinkau informaciją iš laidojimo namų, kaip žmonės reaguotų į altorėlius, jeigu eilės būtų padėtos prie nuotraukų ar urnų, man ne kartą paminėjo, kad žmonės labai nori išsinešti kažką iš laidojimo namų, turėti fizinį daiktą, nes netekus žmogaus, norisi turėti daiktą, kuris būtų kaip prisiminimas“, – pasakojo I. Zažeckaitė.
Ryšį su mirusiuoju galime palaikyti visur ir visada
Savo naujajai veiklai Inga suteikė pavadinimą „Gervės skrydis“ ir jį pasirinko neatsitiktinai – gervės laikomos Dievo ir dangaus pasiuntiniais, yra tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tai įprasmina ir dar daugiau – tai tarsi simbolis, kad mirusysis neišeina į niekur, o lieka kažkur gamtoje.
„Mano darbas yra palengvinti procesą, kad žmonės nebijotų bendrauti su išėjusiaisiais. Visą laiką skauda, kai jų nematome, bet širdyje lieka prisiminimai ir gyvieji, bendraudami mintyse su išėjusiuoju, randa paguodą“, – pridūrė.
Be to, altorėlis su jautriais žodžiais taip pat yra kaip priminimas, kad ne visuomet norint palaikyti ryšį su išėjusiuoju, reikia vykti į kapus – pakanka uždegti žvakelę ir mintimis pabūti su mirusiu artimu žmogumi. „Visą laiką išėjusįjį turime širdyje, bet poezija neša gilesnę prasmę, nutiesia dar atviresnį ryšį“, – sako Inga.
Kad būtų lengviau kalbėti apie mirtį ir ją suprasti, Inga parašė ir 17 sugamtintų pasakų šeimoms – liūdnų ir smagių – kurias jau galima rasti jos el. parduotuvėje gervesskrydis.lt:
„Pasakos yra su mintimi, kad mirtis yra, bet nereikia jos bijoti, o kaip tik daugiau vertinti tai, kas yra šalia mūsų, kol esame gyvi. Noriu išleisti ir fizinę knygą, vežti dovanoti sergantiems vaikams, nes kai kurios pasakos apie vaikus, kurie išeina ir tėvams pasako: „Rasite mane debesėliuose“.
Tai jautrūs, bet naudingi pasakojimai, labai raiškiai susiję su gamta. Šeimoms su vaikais tai padės tvirtinti ryšį ir palengvins užduotį, kaip su vaikais kalbėti apie mirtį jiems suprantama kalba.“
Kalbėjimas gydo
Ji planuoja ir dar plačiau skatinti kalbėti mirties tema, suburdama netektį patyrusius asmenis į bendrą erdvę pokalbiams, jausmų ir patirčių pasidalinimui, nes pasidalintas skausmas sumažėja, o kalbėjimas išlaisvina.
„Man atrodo, ši tema kaip tik išlaisvina. Tik apie ją reikia šnekėti gražioje formoje, ne iš skausmo prizmės. Išgyvenus didžiulį skausmą, viena užsisklendžia, o kiti nori kalbėti, bet nėra vietų, kur galėtų išsišnekėti.
Noriu atverti vietą, erdvę paleisti skausmui, rasti panašių žmonių su tokiais išgyvenimais ir suteikti galimybę jais dalintis. Būna visokių skausmingų patirčių, skirtingų periodų po netekties, bet svarbu, kad žmogus neliktų vienas.
Galbūt yra užsisklendimo momentas, nes po vieną jaučiame savo emocijas, bet žmonių bendruomenėje mes išlaisvėjame kalbėdami. Šnekėjimas laisvina“, – įsitikinusi I. Zažeckaitė.
