Tai – įdomios formos ir kelių skirtingų spalvų objektas, pritraukęs dėmesį savo neįprastais įspaudais.
Paaiškino, kas tai
Ilona šia nuotrauka pasidalijo socialinio tinklo „Facebook“ „Miško radinių“ grupėje. Šioje grupėje žmonės dalijasi įvairiais savo miške arba kitose gamtos vietose aptiktais radiniais.
„Ne miško, o jūros radinys, gal žinote, kas čia gali būti?“, – klausė moteris savo įrašu, taip domėdamasi, ką jai pavyko atrasti.
Tuomet po nuotrauka pasilpylė komentarai. Grupės nariai mėgino spėlioti, kas tai per radinys. Vienas iš narių rašė, jog tai fosilija.
Tuo tarpu kitas narys mėgino spėti kitaip: „Tiesiog kriauklės likutis“.
Dar kitas grupės narys taip pat turėjo savo nuomonę ir manė, kad radinys tikrai neeilinis: „Panašu i agatizuotą kriauklę. Įspūdingas radinys“.
Naujienų portalas tv3.lt dėl šio radinio susisiekė su gamtininku Deividu Makavičiumi. Jis spėjo, kad internautai buvo teisūs ir radinys tikrai gali būti fosilija.
„Čia greičiausiai fosilija, moliusko kriauklės fragmentas“, – paaiškino gamtininkas.
Tūkstančius metų skaičiuojantis radinys
Fosilijos(lot. fossilis – iškastinis), suakmenėjusios, apanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios iškastinių gyvūnų ir iškastinių augalų makro- ir mikroliekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai Žemės sluoksniuose. Gyvūnui mirus jo liekanos retai kada visos išlieka.
Taip atsitinka tada, kai kūną uždengia oro nepraleidžiantis sluoksnis (pvz., vulkaniniai pelenai arba nuosėdos jūros dugne) ir plėšrūnai ar skaidančios bakterijos jo nepasiekia.
Virš gyvūno susikaupia didelis pelenų ar nuosėdų sluoksnis, o jo kietas kūno dalis (kaulus ar kriaukles) sudarantys mineralai tirpsta, iš naujo kristalizuojasi ir dar labiau kietėja.
Dažniausiai aptinkami suakmenėję gyvūnų skeletai (bestuburių kriauklės, stuburinių kaulai). Viena žymiausių kvartero periodo pleistoceno laikotarpio fosilinių radinių sankaupų aptikta 20 a. antroje pusėje netoli Los Andželo (Jungtinės Amerikos Valstijos), La Brea rančoje esančiose asfalto duobėse.
Jų paviršius žiemą sukietėdavo, o vasarą asfaltas nuo Saulės šilumos imdavo skystėti. Į duobes patekę gyvūnai nebegalėdavo ištrūkti ir žūdavo. Rasta daugiau kaip 60 rūšių žinduolių (iš jų daugiau kaip 2000 kardadančių tigrų). Žiemą juos uždengdavo smėlis ir nuosėdos, o riebiu asfaltu įmirkę kaulai bedeguonėje aplinkoje pamažu fosilizavosi ir išliko nesuirę.
Apie fosilinių gyvūnų veiklą liudija aptinkami jų pėdsakai. 1978 Laetoli vietovėje (Tanzanija) buvo surastas trijų skirtingų pėdsakų takas, kurį vulkaniniuose pelenuose paliko du suaugę australopitekai ir vaikas, gyvenę maždaug prieš 3,7 mln. metų. Seniausios randamos fosilijos su bakterijų pėdsakais uolienose datuojamos 3,8 mlrd. metų.
Lietuvoje fosilijos dažnos ordoviko, silūro, devono, permo, juros (Papilėje Ventos atodangose) ir kreidos geologinių sistemų jūrinių nuosėdų ir uolienų sluoksniuose.
Fosilijas tiria paleobotanika ir paleozoologija, rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
