Smegenų mirtis nustatoma, kai dar išlikusi kraujo apytaka, todėl galima teigti, kad tai yra tam tikra sutartinė kategorija, socialiai legali mirties apibrėžtis, kuri nėra tapati biologinei mirčiai.
Žmonės, kurie atitinka patvirtintus smegenų mirties kriterijus, nėra biologiškai mirę, nes išlieka jų širdies veikla ir kraujotaka, inkstų ir kepenų kraujo filtracija, šlapinimasis ir defekacija, dažnai – ir spinaliniai refleksai, auga nagai ir plaukai, gali gyti žaizdos, bręsti nėščios moters vaisius.
Apie visa tai su A. Rabačiumi, knygos „Kaip pagyti po sunkios galvos traumos“ autoriumi, kalbėtasi „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
„Aukščiau buvo tik dangus“
Jaunas vyras pasakoja, kad jo gyvenimą galima dalinti į dvi dalis – iki 2007 m. lapkričio 3 d. ir po to. „Koks buvau iki 2007 metų? Tikrai tada negalvojau, kad sveikata svarbiausias dalykas, aukščiau buvo tik dangus.
Tuo metu buvo 19-os metų. Atsimenu mūsų beprotiškai fantastišką šimtadienį, buvau vienas iš vedėjų, viskas buvo nuostabu, visi buvom jauni, gražūs, smagiai leidome laiką. Mes patys geriausi, jauni, viską galim, skriskim kartu. O, pasirodo, ne visai taip“, – atviravo jis.
Užbėgdamas už akių pridūrė, kad greičiausiai šie ankstesnio gyvenimo prisiminimai, jaunatviškas entuziazmas vėliau ir padėjo atsigauti, iškopti į viršų.
Grįždamas į tą laiką Aurimas teigia, kad tai buvęs dviprasmiškais jausmais užpildytas laikotarpis. Nors viskas kaip ir klostėsi gerai, vaikinas ne taip įsivaizdavo savo karjeros pradžią.
„Turbūt kiekvienas, pabaigęs mokyklą, susiduria su tokiu jausmu, pasidaro ir pertraukos metus, kai bando suvokti save. Įstojau mokytis į Vilnių, teisę ir valdymą Romerio universitete, bet man kažkaip sunkiai sekėsi rasti save. Vilnius – naujas, didelis miestas, gyvenau bendrabutyje... Gyvenimas tikrai buvo įdomus, bet štai netikėtai atsitiko toks kataklizmas. Patekau į avariją ir pats turbūt buvau dėl to kaltas“, – gaivino jis prieš 15 metų nutikusius įvykius.
Pusei metų paniro į komos būseną
Aurimas neslėpė tuo metu žavėjęsis ekstremaliu sportu: „Tada buvo paplitusi kultūra „greiti ir įsiutę“, driftinimas, laisvalaikiu mokiausi šonaslydžio, dalyvavau varžybose. Taip pat mokiausi pilotuoti, 2007 m. jau buvau savarankiškai išskridęs, turėjau keliolika skrydžio valandų, galvojau, kad viską galiu, man nėra lygių ir tas galbūt pakišo koją“, – kalbėjo jis.
Pasakodamas apie lemtingąją lapkričio 3-ąją vyras sako, kad buvo pats kaltas, kad techniškai neprižiūrėjo automobilio ir nesegėjo saugos diržo.
„Galinės padangos buvo visiškai „plikos“ po driftinių važiavimų, buvo markiai paliję, matyt, neįvertinau to, techniškai neprižiūrėjau savo automobilio ir vengiau segtis diržą. Automobilyje buvau su geru draugu, kuris buvo užsisegęs diržą. Jis atsipirko mėlyne nuo diržo ir lūžusiu pirštu, aišku, ir išgąstis jo buvo neįsivaizduojamas.
O aš buvau neprisisegęs, buvome ką tik pažaidę tenisą, be galo pavargę po aršaus mačo, po žaidimo pilni adrenalino. Atsimenu, lekiam, kažką lenkiam, kažkur užsuka automobilį, baisus trenksmas, atsisukome, aišku, ne į tą pusę, ir viskas juoda...“ – prisiminė Aurimas.
Po avarijos vyras patyrė daugybinius kaukolės lūžius, jam buvo plaučių kontūzija, išsivystė veidinis, akies pažeidimas. Dėl tokios būklės Aurimas pusei metų paniro į komos būseną.
Paklaustas, ar ką nors atsimena ir ar tiesa, kad komos būsenoje esantis žmogus jaučiasi lyg skraidąs, vyras teigė, jog su toks pojūtis iš dalies galbūt susijęs su faktu, kad tuo metu gulėjo neuroreabilitacijos skyriuje 6 aukšte.
„Man tą jausmą, kad kažkur skraidau, galbūt tą inspiravo tas 6 aukštas. Priminimus galima visaip paneigti, mokslininkai visaip juos aiškina, bet savo prisiminimuose aš skraidau kažkur virš Didlaukio gatvės, kur studijavau, matosi dideli bendrabučiai ir aš ten kažkur skraidau.
Manau, kad komos būsenos organizmas tikrai yra gyvas, mane tik šiurpas nukrato, ant rankų atsistoja plaukai, kai nueinu, visai neseniai žmonėms tame 6 aukšte padovanojau savo knygą, ir atrodo, kad pirmą kartą žmogų matau ir man sako: „Aurimai!“. Ir aš pažįstu tą balsą, atgaminu, kad jį girdėjau tuo metu“, – nuostabos neslėpė jis.
Vien kvėpuoti ir valgyti buvo iššūkis
Vyras neslepia, kad pirmaisiais metais buvo sunku, užeidavo ir panika. Vos nubudęs jis pasakojo jautęsis labai neįprastai.
„Lydėjo fantasmagoriškas, sunkiai apibūdinamas jausmas. Norisi ir dejuoti, rėkti, pirmieji tokie prisiminimai. Atsimenu pirmąsias dienas Palangos reabilitacijos ligoninėje, buvo labai keistas jausmas. Nemeluosiu, tikrai bijojau, buvo visiškai neaišku, ar aš sugebėsiu atsitiesti, vien jau kvėpuoti, taisyklingai valgyti buvo iššūkis. Bet kažkaip teko užsispirti.
Žinojau, kad yra metodikos, kaip žmones išmankština, prikelia, priverčia jų audinius vėl teisingai funkcionuoti. Toje ligoninėje buvo arti stebuklo atrodantis vertikalus vaikščiojimo aparatas. Pastato vertikaliai, pritvirtina kojas, apriša ir tu vos ne dirbtinai taip stovi“, – pasakojo jis.
Aurimas prisiminė turėjęs labai atidžiai kramtyti maistą, mat užspringimo tikimybė buvo didelė, organizmas nuo tiesiog buvo atpratęs.
„Miego poreikis buvo didžiulis, miegas buvo kaip linksmieji kalneliai, labai nereguliarus. Tiesiog reikėjo kabintis, turėti kažkokią reabilitacijos programą, daryti procedūras ir čia nieko naujo – disciplina, sukąsti dantis, žiūrėti, kaip gyvena sveiki žmonės ir norėti būti kaip jie, kad aš niekuo ne prastesnis“, – pasakojo jis.
Buvo skeptikų, kad vaikinas neatsigaus
Vyras neslėpė, kad buvo daug skeptikų, kad taip atsigauti vaikinui nepavyks. „Buvo skeptikų, bet buvo užsispyrusių giminių, kurie viską padarė ir netikėjo tais skeptikais. Tai esu be galo dėkingas tėvams, giminiems, kurie palaikė“, – sakė jis.
Aurimas pasakojo nerišliai atsimenantis nuotrupas kalbų, dar kai nebuvo pilnai atsigavęs, kad vos ne kam čia reikia kineziterapijos, kitų dalykų, juk jis tikrai negyvens.
„Aišku, medikai turi savo kvotas, biudžeto eilutes, sąmatas, į kurias turi įtilpti. Jie įvertina pacientus, bet galbūt ne visą laiką galima korektiškai nustatyti, kuris žmogus atsigaus, kuriam verta šias procedūras skirti. Niekad negali žinoti, smegenų tankis yra toks didžiulis, tai toks sudėtingas organas“, – kalbėjo jis.
Vyras teigia šiandien besijaučiantis laimės kūdikiu. „Esu laimingas, kad man pavyko atsibusti, atsikelti, dabar galiu veikti daugmaž ką noriu, ką veikia ir visi sveiki žmonės. Aišku, kažkiek apribojimų turiu“, – sakė jis.
Išgyvenęs traumą Aurimas pasakoja daug prasmės atradęs Kauno piligrimystės centre. „Čia žmonės susirenka, gieda giesmes, kažkas yra, ten pabuvęs tikrai pasijauti geriau. Kažkas tame yra, galima pajausti“, – teigė jis.
Taip pat vyras ragino žmones būti atsargius prie vairo, mat daugybė žmonių pasaulyje žūsta autokatastrofose, o dar daugiau lieka su visą gyvenimą trunkančiomis pasekmėmis, kurias prisimena kas rytą pasižiūrėdami į veidrodį.
