Šiandien Aurimui 34-eri, tačiau atsiminimai apie save veržlų, mažumėlę išprotėjusį 19-metį niekur nedingo. Per tiek metų daug kas pasikeitė, o akistata su mirtimi ne tik sukrėtė, bet ir privertė tinkamai susidėlioti prioritetus.
Prisimindamas save iki avarijos, A. Rabačius šypsosi – buvo jaunas, veržlus, visuomeniškas, tarsi gyvas sidabras.
„Buvau tipiškas jaunuolis, labai gyvybingas, viską darantis, lankantis šimtą būrelių, mokslus atidedantis iki paskutinės minutės. Buvau gyvas, visiškai kitoks, negu tapau pirmaisiais metais po avarijos“, – pasakojo pašnekovas.
Prisiminimai atgimsta iš naujo
Tačiau viskas sugriuvo per vieną naktį. Paklaustas, ar prisimena, kas įvyko lemtingąją dieną, Aurimas atviras – niekada to ir nepamirš:
„Tą dieną smarkiai lijo, buvo lapkričio 3 diena, padangos, važiuoklė gal nebuvo labai tvarkinga, automobilis buvo senas. Važiavau su draugu, iki šiol esame geri draugai, buvome klasiokai.
Tą dieną žaidėme tenisą, nelabai man sekėsi, kažkoks suirzęs buvau. Kažkur skubėjome, važiavome ir kelionė baigėsi ligoninėje.“
A. Rabačius džiaugiasi, kad kartu važiavęs draugas atsipirko vos keliomis mėlynėmis ir nubrozdinimais – kaip pats sako, tai leido jam pasidaryti išvadas. „Jas dariausi jau šimtą milijonų kartų, kaip reikia teisingiau elgtis“, – pridūrė jis.
Nepamiršti to, kas įvyko 2007-ųjų lapkričio 3-ąją, neleidžia ir nelaimės vieta, pro kurią vyras dažnai važiuoja.
„Beveik kiekvieną dieną važiuoju per vietą, kurioje įvyko avarija. Nori nenori, man visada iškyla tas prisiminimas.
Atsirinkau namą, prie kurio viskas įvyko, kažin, ar iki grabo lentos sugebėsiu važiuodamas pro tą vietą neprisiminti, kas atsitiko“, – atviravo.
Avarijos pasekmės buvo žiaurios – vyras patyrė daugybinius kaukolės lūžius, plaučių kontūziją, išsivystė veidinis, akies pažeidimas. Dėl stiprių sužalojimų jis pusei metų paniro į komą. Ir nors nematė šviesos tunelio gale, Aurimas pasakoja, kad jo atmintyje išlikę neaiškūs vaizdiniai:
„Gulėjau komoje šeštame klinikų aukšte ir skrydžio momentas, aukščio pojūtis yra išlikęs. Galbūt ne iš piršto laužti pasakojimai žmonių, kurie susidūrė su mirtimi.
Tuo metu mokiausi Vilniuje, gyvenau bendrabutyje ir išlikęs prisiminimas, kad skraidau kažkur virš bendrabučių. Yra kažkoks keistas pojūtis, turbūt, žmogui jis nėra natūralus.
Mažai kas su tuo susidūrė, bet, turbūt, su panašiais jausmais susidursime visi, kai gyvenimas artės į pabaigą.“
Klausimų kyla ir šiandien
Pabudimas iš komos – ne ką keistesnis jausmas. Iš gyvenimo išbraukti pusė metų, po kurių visko reikėjo mokytis iš naujo. Net kvėpuoti. Užspaudė ir emocinė našta, klausimų lavina, į kuriuos atsakymų kartais nepavyksta rasti iki šiol.
„Visokie egzistenciniai klausimai kyla jaunam žmogui – atrodo, jau kūrei savo gyvenimą, galvojai, kokią karjerą, šeimą lipdysi ir įvyksta toks smarkus sukrėtimas. Dar ir šiandien kyla daug klausimų. Turbūt, kiekvienas žmogus juos užduoda, bet pas mane jie hiperbolizuoti.
Trauma inspiravo įdomių pasikeitimų. Galbūt su jais susiduria visi, bet išėjimas iš komos, grįžimas į gyvenimą yra labai keistas dalykas. Anksčiau nesu susidūręs su tokiu jausmu.
Išėjimas iš komos yra komplikuotas, netradicinis, įdomus. Bet nėra nieko antgamtiško ir negyvenimiško. Tiesiog reikia lipdyti save iš naujo, kiekvieną dieną disciplinuotai dirbti“, – pamąstymais dalijosi A. Rabačius.
Dveji ar treji metai po nelaimės buvo be galo sunkūs, sako Aurimas. Tačiau užsispyrimas ir kruvinas darbas padėjo atsitiesti:
„Disciplina ir užsispyrimas, norėjimas pasveikti padėjo. Kaip ir žiūrėjimas, ką gali daryti sveiki žmonės ir sveikaprotiškas pavydas, kad jie gali eiti, siausti, šokti, o aš negaliu. Bet kodėl? Eisiu, daugiau padirbėsiu ir kažkada galėsiu.“
Be galo daug padėjo šeima, skatinusi eiti tik į priekį. Tačiau po atsistatymo laukė dar daugiau iššūkių.
„Buvo daug problemų, kai atsistačiau ir pradėjau grįžti į gyvenimą. Grįžau į universitetą, ten visi sveiki, jauni, o aš kažkoks keistas. Bet jie juk nesupranta, o aš nesuprantu, kad jie nesupranta.
Buvo sunkus, emociškai traumuojantis procesas ir nesu įsitikinęs, ar jis jau baigėsi ir ar kada nors baigsis“, – atviravo pašnekovas.
Sukauptą patirtį sudėjo į knygą
Aurimas sėkmingai baigė bakalauro ir magistro studijas, o visus savo išgyvenimus ir patarimus sudėjo į knygą – šį žingsnį žengti paskatino nesibaigiantys klausimai, kaip jam pavyko vėl atsistoti ant kojų:
„Sulaukiau atsiliepimų, kad knyga naudinga. Aš puikiai atsimenu savo desperaciją, kai atsigavinėjau po traumos, o įsivaizduokite, kaip gyventi tėvams, kai vaikas komoje, neaišku, jis gyvens ar ne ir nežinai, ką daryti.
Tada jie puola ieškoti, perskaito dešimtis, šimtus knygų, tampa kone medikais, profesoriais. Po traumos nėra lengva susigaudyti, susiprasti, bandai ieškoti kitų patirčių, kas galėtų padėti.
Jei būčiau turėjęs tokią knygą po traumos, kur nuoširdžiai, autentiškai surašyta, kaip galima padėti žmogui, būčiau buvęs labai laimingas.“
Visos šios patirtys privertė susidėlioti prioritetus ir nuspręsti, kas gyvenime svarbiausia. Pirmu numeriu Aurimo sąraše įrašyta sveikata – anksčiau nė nesuprato, kad apleidus sveikatai, griūna viskas.
„Atsirado ir suvokimas, kad gyvenimas yra trumpas. Vidutinė Lietuvos gyvenimo trukmė yra 71,5 metų. Tada supranti, kad esu atsakingas už savo gyvenimą, turi kažką nuveikti, pasiekti, išrasti, kad nenugyventum savo gyvenimo veltui, kad jis nebūtų beprasmiškas“, – dalijosi A. Rabačius.
Būtent to jis ir linki – prisiminti, kad esame savo gyvenimo kalviai ir net patekus į sunkiausią padėtį viskas yra įmanoma:
„Reikia tikėti ir stengtis. Kiekvienas galime tapti stebuklu. Niekada nepasiduokite, kovokite ir mažiau kreipkite dėmesį į žmones, kuriems rūpi tik materialiniai dalykai.
Svarbūs tikslai yra visai kiti – šeima, laimė. Ir žinokite, kad viską galite pasiekti. Viską, ko tik norite.“
