Likus maždaug mėnesiui iki Vėlinių, prekybos centruose pačiose pirmose eilėse išstatytos ištisos lentynos žvakių. Vis pažiūriu, kaip pirkėjai jas nešasi pilnais krepšiais, teko matyti net žvakių pilną vežimėlį.
Baisu, nerandu kito žodžio – ar tikrai to reikia? Man natūraliai kyla klausimas: kiek žvakelių jūs degate ant artimojo kapo? Nujaučiu, kad tikrai ne po vieną.
Eilę metų specialistai kalba, kad ant kapų nereikia žvakių jūros, nes juk visi likę stiklai ir plastikai nuo žvakių niekur nedingsta, jie teršia aplinką.
„Kam to reikia?“
Pabandykime patys atsakyti sau: kam to reikia? Visiškai to nesuprantu.
O kur viskas paskui nugula? Aišku, kad viskas keliauja į konteinerius, į kuriuos po Vėlinių visos atliekos net netelpa, šalia būna prikrauta maišų su šiukšlėmis, dar baisiau – viskas tiesiog sumetama į krūvas.
Ar nepamiršome tikrosios šios dienos prasmės? Tos dešimtys žvakių tikrai neparodo mūsų meilės išėjusiems artimiesiems.
Galų gale, čia ne varžybos, kas gali daugiau išleisti kapo puošimui per Vėlines. Jei ant šalia esančio kapo degs daugiau žvakučių, mirusieji tikrai nepagrūmos, jei ant jo kapelio degs tik viena.
Vėlinės – laikas pagerbti, prisiminti išėjusiuosius, aplankyti juos amžinojo poilsio vietoje. Pakanka vienos paprasčiausios žvakelės ir nuoširdžios maldos, tai geriausiai parodo, kad prisimenate artimąjį, nešiojatės jį širdyje ir atmintyje.
Autorius: skaitytoja Austėja
