Nors A. Truncienė pati yra kilusi iš Biržų rajono, likimas taip lėmė, kad ištekėjo už Alytaus rajone gyvenusio vyro, tad keliai ją atvedė į Dzūkiją. Šiuo metu moteris gyvena bute Alytuje, tačiau daug laiko praleidžia ir kaime.
„Mano vyras jau yra miręs, bet abu susipažinome tebesimokydami tais laikais vadinamame technikume, dabar – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje, kur įgijau miesto ir gyvenviečių apželdinimo specialybę, tačiau darbų, susijusių su šia sritimi, anuomet buvo labai mažai.
Visgi augalai, gėlės mane žavėjo nuo pats mažens. Dar vaikystėje kaime Biržų rajone, darželyje prie namų, jau sodindavau gėles, laistydavau jas“, – pasakojo alytiškė.
Sodininkystė žavėjo nuo vaikystės
Audra mano, kad meilė augalams yra tiesiog įaugusi jos genuose. Beje, moters brolis taipogi yra miškininkas, neabejingas gamtai.
„Ir bute turiu nemažai kambarinių gėlių, tačiau kaime – visko dar gausiau. Jei turėčiau daugiau laiko, turbūt didžiąją dalį jo ir skirčiau savo augaliukams, tačiau kadangi dirbu mieste, tai į kaimą traukiu savaitgaliais. Ten man geriausias poilsis. Sukiši rankas į žemę – prasivėdina galva, tarsi persiprogramuoja mintys. Esi tu ir gamta“, – kalbėjo A. Truncienė.
Moteris savo sodyboje augančių augalų nuotraukomis mielai dalinasi įvairiose su aplinkos puoselėjimu susijusiose grupėse socialiniuose tinkluose, čia su bendraminčiais bendrauja ir aktualiomis temomis. Kaip pati sako, smagu ir į kitų sukurtą grožį pasižiūrėti, ir savo aplinka pasidžiaugti.
Dažnas žavisi alytiškės auginamomis perkūnropėmis, kurių ji turi apie dvidešimt rūšių. Jos – nereiklios, nebijo nei šalčių, nei sausrų, jų nepuola ligos, tačiau kaskart stebina savo forma, spalvų gama.
„Pavasarį jos būna vienokios spalvos, vasarą – pačios ryškiausios, o rudenį vėl pakeičia spalvą – šiek tiek pablanksta ir vėl atrodo kitaip. Tai priklauso ir nuo rūšies, ir nuo metų laikų. Gėlės, augalai, krūmai, medžiai – man viskas patinka, teikia pasigėrėjimą. Medžių taipogi pati esu nemažai pasodinusi. Bet turbūt labiausiai prie širdies yra levandos: jas džiovinu, į verbas, puokštes dedu. O jų kvapas – tiesiog užburia“, – sakė alytiškė.
Moteris taip pat augina šilagėles, bijūnus, viendienes, vilkdalgius, diemedį ir retesnes gėles – sangvinarijas, trilijas, dvylikadeives ir kita. Gėlių, augalų pavadinimus ji „beria“ tarsi iš enciklopedijos. Sako, kad vertina tradicines, nuo seno žinomas rūšis, tačiau labai įdomu išbandyti ir kažką retesnio.
A. Truncienė taip pat gamina verbas, kalėdinius vainikus, puokštes iš džiovintų žolynų, sausų linų. Visa tai vertina kaip malonų laisvalaikio praleidimo būdą, pomėgį.
„Žinote, kiekvieną mūsų žavi skirtingi dalykai. Bet visgi labai gerai, kai žmogus turi, kur nukreipti mintis po darbų. O gamta ir jos dovanojami turtai – iš tiesų yra kažkas stebuklingo, tik gaila, kad kartais retai randame laiko tuo pasidžiaugti, įsižiūrėti, įsiklausyti“, – kalbėjo alytiškė.
Teksto autorė: Raimonda Bernatavičienė
