Siaubingos naujienos apie prieš mažamečius smurtaujančius tėvus visuomenėje sukelia įvairias reakcijas, neretai ir šoką. Kodėl tėvai yra linkę kelti ranką prieš bejėgius vaikus ir kokių nuostatų reikėtų atsisakyti visiems iki vieno, sutiko pasidalinti psichologas, psichoterapeutas, šeimos psichologijos tyrinėtojas, socialinių mokslų daktaras Gediminas Navaitis.
Būtina atsisakyti reiškinį sumenkinančių žodžių
Smurto šeimoje prieš vaikus statistiką, anot psichologo Gedimino Navaičio, reikėtų vertinti šiek tiek kitaip, nei kitas sritis. Pasak pašnekovo, ilgą laiką Lietuvoje nebuvo vedama statistika apie nusikaltimus šioje srityje.
Visuomenės dėmesys tokiems atvejams tapo pastebimesnis, kuomet atsirado įstatymai, baudžiantys už smurtą prieš vaikus ar fizines bausmes. G. Navaitis pastebi, kad būtent dėl to padaugėjo atvejų tyrimų šioje nusikalstamoje srityje:
„Dėl to galėjo atrodyti, kad išaugo tyrimų ir bausmių statistika. Tačiau ar išaugo reiškinio mastas – sunku pasakyti, man atrodo, kad padidėjimo nebuvo, atvirkščiai, dėl baudžiamos atsakomybės įvykių turėjo net sumažėti.
Visgi, turima statistika ir toliau rodo, kad smurtas prieš vaikus yra didelė mūsų visuomenės problema, nes nuo smurto vis dar kenčia labai daug vaikų.“
Labai dažnai smurtas šeimoje yra paveldimas, o tai patvirtinta ir psichologų atlikti tyrimai. Teigiama, kad taikyti fizines bausmes prieš savo vaikus yra linkę tie asmenys, kurie vaikystėje taip pat patyrė smurtą šeimoje.
„Kitas svarbus momentas, yra nemaža dalis žmonių, kurie smurtui prieš vaikus sukuria tam tikrą pateisinimo atmosferą. Kiekvienas iš mūsų gana gerai, turbūt, prisimename patarles, pavyzdžiui, tokias kaip: „Pagailėsi diržo – sugadinsi vaiką“ arba „Įkrėsime beržinės košės“.
Apie vaikų mušimą vis dar kalbama kaip apie mažybinį veiksmą, todėl manau, kad visi visuomenės nariai, kurie net ir nesmurtauja bei net neturi tokios minties to daryti, nustotų kalbėti apie smurtą prieš vaikus mažybiniais, maloniais žodeliais ir nevartotume tokių žodžių kaip „beržinė košytė“, „diržiukas“ ir pan. Juk kalbėdami apie prievartautoją nekalbame maloniais žodžiais“, – griežtai sako Gediminas Navaitis.
Remdamasis įvairiais tyrimais, pašnekovas sako, kad net ir nesmurtaujantys asmenys vaikų auklėjimą fizinėmis bausmėmis vertina kaip mažos reikšmės:
„Įsivaizduokite, kad paklausiate Petro, kaip jis bendrauja su savo vaiku. Kaip skambėtų, jei Petras atsakytų, kad jį primušė ar sumušė? O kaip tuomet skambėtų, jeigu pasakytų, kad „tik truputėlį įkrėtė vaikui beržinės košės“? Taip skirtingai skamba nuostatos, kurios vis dar gajos Lietuvoje.“
Smurtą patiriančių vaikų ateitis
G. Navaitis pasakoja, kad savu laiku yra organizavęs tyrimą, kurio metu tikrino, kaip smurtas vaikystėje paveikė suaugusių asmenų pasitenkinimą gyvenimu, laimės lygį. Pašnekovas teigia, kad tyrimo metu gautos išvados parodė, kad kuo dažniau asmuo vaikystėje buvo baustas fizinėmis bausmėmis, tuo yra žemesnis jo laimės lygis suaugus.
„Kai kurie suaugę žmonės didžiuojasi sakydami, kad juos vaikystėje mušė, tačiau jie dabar užtai išaugo dorais žmonėmis. Tokius asmenis galima drąsiai sudrausminti – taip, žmogus užaugo, tačiau jis dabar būtų daug laimingesnis, jeigu jis nebūtų patyręs smurto vaikystėje.
Manau, kad tai turėtų būti lemiantis argumentas. Visi tėvai nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi. Jeigu to norite, tuomet jų nemuškite. Žinoma, tai nereiškia 100 proc., kad jie bus kur kas laimingesni, tačiau tikimybė būti nelaimingais ateityje ryškiai sumažėja“, – įžvalgomis dalinasi psichologas, psichoterapeutas.
Pašnekovas taip pat pažymi, kad fizinė bausmė vaikui prilygsta ugdomajam poveikiui, tačiau klausimas tik vienas – kokias tuomet savybes toks auklėjimas ugdo? Anot G. Navaičio, smurtas prieš vaikus ir fizinių bausmių naudojimas išugdo vaiką greičiau vykdyti komandas:
„Jeigu tai kažkuriems tėvams yra vertybė, tuomet ši priemonė tam yra skirta. Tačiau, jeigu norime, kad vaikas būtų kūrybingesnis, linksmesnis, išradingesnis, tokiu atveju ši priemonė veikia priešingai ir visai tokių savybių neugdo. Galiausiai, užaugus vaikui, jis bus ir mažiau laimingas.
Visa tai yra įrodyta tyrimais, reikia tik dažniau priminti tėvams, kokias savybes jie nori išugdyti. Muškite, jei jūsų planas yra užauginti vaiką, kuris bus nelaimingas. Tik labai išskirtinis tėvas ar motina taip galėtų pasakyti, kad jų tikslas yra būtent toks.“
Smurtaujantys tėvai – nepasiruošę vaikų ugdymui
Psichologas mano, kad nagrinėti smurto atvejus šeimoje yra socialinių darbuotojų bei kitų institucijų atsakomybė. Visgi, pastebėjus ar turint bent menkiausių įtarimų, kad šeimoje yra mušamas vaikas, į juos numoti ranka taip pat nereikėtų. Žmonės turėtų kreiptis pagalbos į specialias įstaigas, kurios gali padėti išspręsti problemą.
Lietuvos gyventojus sukrėtė žinia ne tik apie sunkiai sumuštą dvimetę, tačiau ir tai, kad policija dėl dvejų metų mergaitės galimo sunkaus sveikatos sutrikdymo sulaikė mažylės 2003 m. gimusią mamą ir jos draugą.
Komentuodamas tokią situaciją psichologas teigia, kad labai dažnu atveju smurtaujantys tėvai yra visiškai nepasirengę vaikų ugdymui ir jų auklėjimui.
„Jie paprasčiausiai neranda kitų priemonių. Smurtas prieš vaiką yra bejėgiškumo išraiška, kuomet patys tėvai nesupranta, nežino, kaip kitaip elgtis. Į šį atvejį reikia pažvelgti ir racionaliai. Racionalus žvilgsnis liudija, kad tėvai nesugebėjo pasielgti kitaip ar kitomis priemonėmis paveikti vaiko elgesio.
Jų žinių trūkumas išsiliejo tokia forma, emocijomis. Tai dar kartą primena, kad protingesni tėvai tokiomis situacijomis pasidomi, geba auklėti vaikus ir juos paveikti kitomis, nežalingomis priemonėmis.
Rengiant jaunimą mokykloje, turėtų būti skiriamas dėmesys ir šeimos gyvenimui, nes šiuo metu tas rengimas susitraukė tik iki seksualinių santykių aspekto. Šeima yra daug platesnė sąjunga“, – svarstymais dalinasi G. Navaitis.
Be to, dažnai manoma, kad jaunoms šeimoms, kurios kūdikio susilaukė jauname amžiuje, turėtų būti teikiama pagalba iš šalies – atsakingų institucijų darbuotojų vizitai, vyresnių šeimos narių pagalba.
Visgi, psichologas teigia, kad tokiais smurto atvejais atsakomybė neturėtų būti permetama ant kitų asmenų, kurie neva pražiūrėjo galimą nusikaltimą:
„Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo elgesį. Be to, kiekvienas gebame skaityti, todėl tėvai turėtų internete pasidomėti vaikų auklėjimo gairėmis ir taikyti jas praktikoje, o ne tik atskirti, kad tai gražūs žodžiai, o realybė visai kitokia.
Galiu lažintis, kad toje šeimoje beveik nebuvo jokių knygų apie vaikų auklėjimą ir jų priežiūrą. Dažnai socialiai problemiškos šeimos nepasidomi vaikų auklėjimu, neskaito su tuo susijusių knygų, kaip iš tiesų reikėtų auginti vaikus.“