Prisiminusi pažintį su vyru, Toma šypteli. Ji užgimė ne kur kitur, o populiarumo sulaukusioje „Tinder“ programėlėje.
„Jaučiausi labai jaukiai jau vien bendraudama telefonu, tad visiškai nebijojau susitikimo, net jaučiau, kad čia gali būti kažkas rimto!
Dar net nesimačius gyvai, jaučiausi jam įsipareigojusi, po savaitės susirašinėjimų susitikome ir taip nuo to vakaro nebeišsiskyrėme“, – sako šiuo metu antrą kartą besilaukianti tinklaraštininkė.
Netrukus pora apsigyveno drauge, po kelių dienų prie jų prisijungė ir vyro sūnus. Toma pasakoja, jog jie greitai nusprendė, kad nori bendrų vaikų, vestuvių bei kelionių po pasaulį ir gyvenimą.
Esate dvynukų mama. Ar kada nors nujautėte, kad galite susilaukti dvynių?
Manau, kad tai buvo manyje užkoduota jau nuo gimimo. Būdama dar visai mažytė, bandžiau įtikinti savo mamą, jog turiu kažkur dvynę sesę, mano ir vardas reiškia „dvynys“ bei Zodiako ženklas toks pats.
Mano senelis gimė iš dvynių, jų giminėje yra ir dar daugiau, vyro močiutė taip pat dvynė. Nuo mažumės kartodavau, kad noriu susilaukti dvynių, rodos, taip ir turėjo būti. (šypteli)
Savyje vienu metu nešiojote dvi gyvybes. Kaip jaučiasi dvynių besilaukianti moteris?
Besilaukianti dvynukų moteris jau iš karto yra tam tikroje rizikos grupėje, auginti savo kūne daugiau nei vieną gyvybę reiškia ir didesnį pavojų, ir daugiau organizmo sueikvojamos energijos, ir daugiau apsilankymų pas medikus ir tikrai daugiau streso.
Šiuo nėštumu sulaužiau ne mažai mitų, kuriais moterys bandė mane įtikinti. Visų pirma, jog dėl savo mažos kūno masės neišnešiosiu dvynių – išnešiojau kiek pavyko ir to užteko! Antra, jog pati nepagimdysiu, o štai abu vaikus pagimdžiau natūraliai, po 12 valandų gimdymo. Kad gimus ankstukui mamos jų nemaitina savo pienu, nes net nemato savo vaikų kurį laiką, o tam tiesiog reikia didelio noro ir darbo.
Kad pati nemaitinsiu savo vaikų, juk du, o aš tokia mažytė, bet pati žindžiau savo abu vaikus beveik pusantrų metų. Kad neįmanoma dvynių auginti be pagalbos, auklių, močiučių, vyro – viskas įmanoma! (šypteli)
Daugelis dvynių mamų tikina, kad jos neįsivaizduoja, ką reiškia auginti vieną vaiką, tačiau su kokiais iššūkiais susiduria du vaikus vienu metu auginanti mama?
Visais vaikų amžiaus etapais seka tam tikri iššūkiai. Na, vien įsivaizduokite paprastą žindymo modelį kuomet vieną vaikutį galima pasidėti šalia savęs, gulėti ir ramiai žindyti ar net pamiegoti. Tuo metu žindyti dvynukus reikia kiekvieną kartą atsikelti, atsisėsti, pačiai susidėlioti juos abu į žindymo pozą, sėdint ir bandant prisitaikyti prie judančių vaikučių nugarai tenka labai didelis krūvis, pamenu verkdavau vien iš nugaros skausmo.
Tada reikia kiekvieną nusikelti, saugiai abu paguldyti, vėliau yra nuolatinis nerimas, kad vienas kito neprižadintų, o dažniausiai ir prižadina, tad gaunasi dvigubai nemiegotų valandų ir dvigubai daugiau nešiojimų.
Kai vieną vaikutį be problemų gali pasinešioti ar nešioklėje, ar šiaip keliauti kur tik nori vos užsimanius, daugybę darbų pasidaryti su laisva ranka, o su dvynukais tai tampa labiau apgalvotu procesu, ar tikrai visur pavyks su abiem susitvarkyti.
Vis dėlto manau, kad sunkiausi yra pirmieji metai, tuomet daugiausiai nemiegotų naktų ir nešiojimo, daugybė bandymų prisitaikyti prie vaikų ir prie gyvenimo ritmo. Bet labai svarbu yra teigiamas požiūris, kurio reikia kasdien mokytis, nes jei mes tikėsimės, jog mums visada kažkas padės, mes neišmoksime patys susidoroti su iššūkiais. (šypteli)
.. o ar daug laiko su vaikais praleidžiate viena?
Aš labai daug laiko su vaikais praleidžiu visiškai viena ir tai buvo geriausia mano mokykla. Dabar aš žinau, jog galiu susitvarkyti ir pati. O ir mano šūkis tapo po eilinės nemigo nakties „O kas, jei ne aš“ pasirūpins vaikais, pagamins jiems valgyti, nupraus, pamaitins, apkabins..?
Tai mane pačią labiausiai motyvavo nepavargti ir atrasti jėgų, o dabar dar motyvuoja ir šimtus mano sekėjų.
Kaip Vėja ir Uvis sutaria tarpusavyje, ar jie yra labai panašūs, o galbūt ypač skirtingi?
Jie visada buvo labai skirtingi nuo pirmo echoskopo nuotraukos! Kai tik pamatė kad yra du embrionai, vienas buvo gerokai mažesnis ir daktarai sakė jog nesivystys, o aš nenustojau visiems tikinti, jog tai berniukas ir mergaitė, tiesiog ji mažesnė.
Vėliau didysis buvo labai nenuorama, o mažasis ramus. Vėl gi daktarams sukeldavo šiokių tokių neramumų, o aš vis laikiausi savo nuomonės. Berniukas tiesiog aktyvesnis, o mergaitė švelni... Uvis greitai pasirodė, kad yra jis, o Vėja nesirodė iki gimimo, bet mamos nuojauta yra kažkas labai stipraus, net nebuvome sugalvoję kito berniukiško vardo, bus Vėja ir viskas! (šypteli)
Visą nėštumą taip ir buvo, Uvis spardėsi kiek tik galėjo, rodos net be pertraukų rodė savo vyrišką jėgą, o Vėjukė dažnai man sukeldavo streso, nes jos tiesiog nejausdavau, ji švelnumo įsikūnijimas! Nors vaikams gimus charakterio bruožai kiek kitaip susidėliojo, Uviukas tapo ramesnis, Vėja nenuorama, bet vis tiek išlaikė jis savo vyrišką jėgą, o ji moterišką švelnumą.
O sutaria jie taip kaip ir turi brolis su sese: mušasi, bučiuojasi, kandžiojasi, apsikabina, vienas kitą pamaitina, atima žaislą vienas kito ir vis tiek, matau, kaip jie be galo myli vienas kitą. Juk nuo pirmos sekundės visada kartu...
Ar jūs pati esate griežta mama?
Aš manau, jog esu iš griežtesnių asmenybių, pati buvau auklėjama gan griežtai, bet dėl to žinau, ko tikrai nenorėčiau kartoti. Na taip, tikriausiai daugelis svajoja atrasti tą balansą, o iš tiesų mes visi tik mokomės, nėra taisyklių, kaip geriausia! Vaikams tikrai daug leidžiu, sveiko proto ribose.
Noriu, kad jie patirtų daug, mokytųsi, tyrinėdami pasaulį, todėl absoliučiai nepykstu, kad jie išsiterlioja ar laksto kur basi, pliki ar sulaužo kokį daiktą, bandydami suprasti, kodėl ir kaip jis veikia.
Žinoma, kantrybė, tam tikros ribos, vertybės ir protas veikia, todėl turiu aiškią viziją, kokiomis vertybėmis norėčiau, jog augtų mano vaikai, bet kaip žinia, pagal vadovėlį vaikų neišauklėsi, jie individualios asmenybės ir juolab labai skirtingos, todėl labai stengiuosi ir aš derintis prie kiekvieno jų poreikių bei mokytis drauge.
Jūs taip pat kuriate ir savo tinklaraštį „Twinstory“, jame aprašote nepagražintas motinystės ir vaikų augimo akimirkas, tačiau neretai kitos mamos stengiasi nuotraukose visada atrodyti tobulai bei tokiais paversti ir savo vaikus. Galbūt toks jūsų natūralumas pritraukė ir sekėjų gretas?
Vieniems patinka glamūras ir „muilo operų“ scenarijaus verti gyvenimai, prabanga ir dirbtinumas, kitiems tai, ko patys niekad neturėtų ar sau neleistų, tretiems bloga nuo to ir nori kuo paprastesnių žmonių gyvenimų... Visiems neįtiksi, o ir tikslas nėra tas.
Aš savo turinį socialinėse medijose kuriu pagal realius išgyvenimus. Atvirauju temomis, kurios kai kam yra tabu, bet labai reikalingos. Save laikau paprastu žmogumi, be pompastikos ir išskirtinumų. Matyt, tai ir pritraukė būtent tuos mano sekėjus, kurie gyvena panašiomis vertybėmis, o man tai ir yra svarbiausia, nes tai tapo mano bendruomene, mano draugais, su kuriais aš kasdien bendrauju.
Visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, kad ne kiekviena moteris gyvenime privalo tapti mama. Ką jums suteikė, kaip jūsų asmenybę išugdė pati motinystė?
Aš visada maniau, jog kiekvienam žmogui duota kažkas savito: išjausti, turėti, patirti, daryti. Tikrai ne kiekviena moteris privalo būti mama! Reikia būti tuo, kuo norisi būti, kas atneštų tam žmogui vidinę laimę, pilnatvę ir džiaugsmą.
Nesuprantu tų stereotipų, kad jei esi moteris, tai turi gimdyti vaikus. Kodėl?! Jei jos aistra inžinerija ar kelionės, o gal fizika ar poezija ir jai visai nereikia nieko daugiau nei ji pati nori! Aš esu įsitikinusi, jog tik norint gali pasiekti gerų rezultatų, visose srityse. Taip pat ir motinystėje, jei tu apie tai svajoji, tu įdėsi visą save ir tai tau atneš laimę.
Motinystė mane užaugino ir dar labiau sustiprino, ir tik jos dėka atradau save. Man be galo gera būti mama, tai mano pilnatvė.
Toma, jūs neslepiate ir skaudžių savo gyvenimo etapų. Viešai pasakojate apie tai, kai praradote pirmąjį savo kūdikį...
Kalbėti apie tai – vienas iš mano gijimo metodų. Tik tai man padėjo tuomet ir vis dar padeda dabar. Taip sutikau daugybę moterų, patyrusių tą patį, galėjau atsiverti ne tik aš, o padėti atsiverti ir daugeliui kitų. Tik kalbant apie tai, kaskart darosi lengviau, galų gale net kalbėti apie tai pavyksta vis su mažiau ašarų.
Man lig šiol rašo daugybė moterų, kurios neteko vaikelio ir tik išsikalbėdamos mes atrandame kaip palengvinti tą būseną.
Kaip tuomet atradote jėgų nepasiduoti ir bandyti dar kartą?
Tuo metu, kai tai nutiko mums, buvo itin skausmingas periodas. Laikau tai mirties būsena, nes, rodos, net protas buvo atsijungęs nuo mano kūno, tą pusmetį pamenu lyg pro miglą.
Visų pirma, skaudžiausia tai, jog mes pirmojo vaikelio ilgai laukėme ir svajojome. Praėjome nelengvą kelią ir fiziškai, ir emociškai. Sužinojusi, kad laukiuosi skraidžiau danguje. O kai po vieno apsilankymo daktarė pasakė, jog širdelė nebeplaka... Aš tiesiog norėjau mirti. Juolab, niekaip neįvyko savaiminis persileidimas, todėl teko išskatinti gimdymą vaistais ir pačiai namuose išgimdyti vaisių.
Tądien aš realiai jutau mirtį ir nemaniau, kad galėsiu kada vėl džiaugtis gyvenimu.
O visą tą skausmą ypatingai stiprino vyro santykis su vyriausiu savo sūnumi iš pirmos santuokos. Nors jie visada buvo ypatingai artimi ir vyras savo sūnų be proto dievina, bet tuo metu kai man reikėjo paguodos, jis lyg prieglobstį nuo mano skausmo atrado dar dažnesniuose ir artimesniuose susitikimuose su sūnumi. Jie nuolatos dviese leido laiką, kasdien eidami kartu žaisti, keliauti po pasaulį dviese, sportuoti ar tiesiog sėdėti ant sofos apsikabinę. Aš buvau labai toli.
Jaučiausi nereikalinga ir vis bandžiau suprasti jo pasirinktą gedėjimo būdą. Tuo metu lankiausi pas įvairiausius emocinio skausmo gydytojus, psichologus, psichoterapeutus, alternatyvaus požiūrio gydytojus. Vieni siūlė vaistų, kiti vienaip ar kitaip susitvarkyti mintis, treti – bandyti iš naujo.
Man buvo prasidėjusios baisios panikos atakos, kvėpavimo sutrikimai, negalėjau būti prie žmonių, vis klausdavo kas man yra, ar kviesti medikus, o tai buvo tapusi mano normalia būsena. Vos įkvėpdama bandydavau aiškinti, kad dabar aš taip kvėpuoju... Tam kad pasakyčiau vieną žodį, man reikėjo daug pastangų, galiausiai bijojau net išeiti iš namų.
Tuo periodu man buvo per sunku dirbti dvejuose darbuose, kuriuose atidaviau visą save ir labai stengiausi ne tik užsidirbti, bet ir kabintis į gyvenimą. Skausmingai išėjau iš savo nuostabaus kolektyvo, su kuriuo pradirbau daug metų. Vadovas buvo ypatingai supratingas. Po truputį suradau jėgų pasakyti vyrui jog noriu bandyti dar kartą. Vien ta viltis man labai padėjo susitvarkyti su savimi. Atsirado naujas tikslas gyventi.
Dabar laukiatės trečiojo vaikelio. Šis nėštumas skiriasi nuo praeito, ar neaplanko mintys kaip savo dėmesį reikės po lygiai padalinti visiems vaikams?
Šis nėštumas yra visiškai kitoks! Po pirmojo vaikelio netekties reikėjo pereiti daugybę medicininių procedūrų ir galų gale pagalbinį apvaisinimą, dėl mano itin mažo kūno masės indekso man išsivystė stipri hiperstimuliacijos komplikacija ir jau pačioje nėštumo pradžioje buvau staigiai operuojama, buvo kovojama ir dėl mano gyvybės ir dėl vaikų.
Nėštumas su dvyniais buvo stiprus išgyvenimas. Tiek lauktas ir tiek dėl jo kovota, jog rodos sudėjau visas savo stiprybės atsargas, kad visi išliktume. Nors net daktarai, pirmą kartą matę tokį sunkų atvejį, tiesiog prašė sutikimo naikinti nėštumą tam, kad išgyvenčiau aš. O aš to neleidau.. ir dabar mano gyvenime yra sūnelis ir dukrytė, kuriuos tiesiog dievinu.
Šis, trečiasis nėštumas, buvo netikėtas! Nors vyras visada sakė, jog vieną dieną taip bus, o aš neturėjau tokio stipraus tikėjimo, juk tiek metų girdėjome, jog pastoti natūraliai turime šansų mažai. Bet vaikai pasirodo patys pasirenka kada ir kaip, tai visiškas stebuklas.
Tiesą sakant, sužinojusi, aš labai išsigandau, nes jau ir su dvyniais yra ką veikti, dar paauglys vyro sūnus, o čia dar vienas... Juk sunku ne tik fiziškai, bet ir finansiškai visus vaikus auginti. Net verkiau, o vyras pasakė „Juk tu visą gyvenimą apie tai svajojai”.
Jis buvo teisus, aš nuolat sakydavau, kaip norėčiau patirti tokį nėštumą, kai viskas lengvai, paprastai, netikėtai...
Kai nėra tos įtampos, skaičiuojant dienas, o panaudotus nėštumo testus su skausmu išmeti šiukšlių dėžėn, kai neverki kiekvieną naktį laukdama ir nesulaukdama, kai nereikia kentėti skausmingų procedūrų ar leistis kasdien vaistų, tam, kad sulauktum. O štai taip, paprastai, tada kada vaikučiui norėjosi ateiti pas mus.
Žinoma, nėštumo pradžia nebuvo rožėmis klota, stiprus pykinimas ir toksikozė, o tuo pačiu ir dvynių auginimas, priežiūra, namai ir kiti rūpesčiai, juk niekur nedingo. Bet viskas įmanoma, jau palengvėjo ir dabar džiaugiuosi laukimu.
Toma, kaip manote, koks yra stiprios ir laimingos šeimos receptas?
Manau, kad kiekvienam šeimos nariui visų pirma reikia jaustis laimingam pačiam su savimi ir nesitikėti, kad kažkas kitas padės sukurti tavo laimę. Mes patys esame už tai atsakingi, mažiau lūkesčių iš kitų, o daugiau pasitikėjimo savimi.
Didžiausia laimė – matyti šeimos narius laimingus. Jei tik galime prie to prisidėti tai tik pirmyn! Mažiau principų ir kažkieno sukurtų „standartų“, daugiau meilės.
Kasdien mes mokomės išminties kaip suvaldyti savo emocijas, kaip atrasti ramybę ir laimę bei susikalbėjimą, kaip iš vienos ar kitos padėties rasti geriausią išeitį. Visa tai yra nesibaigiantis procesas – mokytis. Mokytis kurti, būti ir išlikti šeimoje!