Nepraėjo nė metai, o Aurimas vėl kelyje, vėl imasi naujų iššūkių, kaip pats sako, kad galėtų pailsėti nuo to, kas labiausiai vargina – žmonių, nuo visko atsitraukti ir pabūti savo stichijoje.
Gal ir atrodytų keistas būdas pailsėti minant tiek kilometrų dviračiu, bet tada pagalvojau – juk tai galim pritaikyti kiekvienas sau. Nesakau, kad dabar kiekvienas turim įveikti tūkstančius kilometrų ir mėnesius leisti vieniems, ne ne.
„Užteks pagaliau“
Ką noriu pasakyti, kad visgi labai svarbu turėti savo hobį, mėgstamą veiklą, kuri padėtų nuo visko pailsėti. Kaip sako, tiesiog atsijungti nuo visko ir pasimiršti apie darbus ir visa kita.
Kažkam tai – mėnesių mėnesius trunkančios kelionės, kažkam galbūt sportas, įvairūs užsiėmimai ar dar kas kito, bet svarbiausia, kad ta veikla teiktų džiaugsmą ir leistų atidėti visas mintis į šalį.
Gyvenam bėgime, lėkime, pastoviam strese ir pamirštam patį paprasčiausią dalyką – rasti laiko pailsinti kūną ir mintis, atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir tiesiog pasimėgauti laiku sau. Be bereikalingų šnekų, be darbinių reikalų, kartais net be šeimos, paprasčiausiai imti ir daryti tai, kas teikia malonumą ir ramybę.
Puikiai savo kailiu žinau, kaip sukantis it žiurkėnui rate vis, rodos, pritrūksta laiko paroje nuveikti kažką mielo širdžiai, nes visada atsiranda svarbesnių reikalų, skubesnių klausimų. Gal jau gana? Užteks pagaliau prioritetizuoti visus kitus, pamirštant save.
Ne veltui sako, kad nuvarytus arklius nušauna. Atsidurkim savo prioritetų sąraše aukščiausioje vietoje, raskim tą valandą ar dvi veikti tai, kas patinka mums, kas padeda nusiraminti ir užsimiršti, atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių, nes pastovus lėkimas toli gražu neveda į gerą.
Autorius: skaitytoja Ilona
