Būsiu atvira ir surašysiu savo nuomonę apie tai, ką matau aplink.
Štai prieš mėnesį kelios garsenybių mirtis sukrėtė visuomenę – Agnė Jagelavičiūtė, Donatas Čižauskas, o vėliau primadona Vitalija Katunskytė.
Vieni kapus nuklojo baltais gėlių žiedais, o kiti ėmė pilstytis purvais ir rodyti, kaip įmanoma pramušti dugną žodžiais ir bendravimo kultūra.
Štai po kelių garsenybių žinutėmis apie mirtį, komentatoriai viešai, net neslėpdami vardų ir pavardžių, puolė dergti mirusius žmones. Ir ne tik dergti, bet aptarinėti, kokios gėlės buvo nešamos ant kapų, kas kiek verkė, kas kaip atrodė.
Ir lyg šito būtų maža, ėmė aptarinėti, net viešai spekuliuoti, kam atiteks mirusiųjų paskolos, vaikai, įsiskolinimai bankui ar vardiniai drabužiai.
Šlykštu ir gėda
Žinote, pasakysiu, šlykštu ir gėda matyti tautiečius taip kalbančius ir besielgiančius.
Jeigu jau jums taip rūpi tie garsūs mirusieji, tai nueikite, uždekite žvakutę, užpirkite mišias, bet kodėl jūs lendate į tokias asmenines detales?
Mažiausiai kas turėtų rūpėti, tai asmeninių gyvenimų smulkmenos – juk kas kaip nori, kas kaip supranta, tas taip ir gyvena.
Tokiomis akimirkomis ir artimųjų skausme tikrai labiausiai norėtųsi ne ko kito, bet rimties.
Autorius: skaitytoja Sandra