Esu mama ir auginu autistę dukrą. Jai penkeri. Kad jūs žinotumėte, kiek visuomenės reakcijų mes susilaukiame. Esu vadinama ir nevykėle mama, kaltinama, kad mano vaikas tariamai kitoks, o kiek žvilgsnių, kiek replikų dėl kitokio jos elgesio.
Kad jūs žinotumėte, kokią kainą mes, tėvai, mokame, augindami neįgalius arba kitokius vaikus. O paskui vis kalbama, ką daryti, kad vaikai nustotų tyčiotis vieni iš kitų. Kur ten nustos, kai suaugę žmonės tyčiojasi, smerkia, apkalba ir žiūri į vaikus lyg į kokius ateivius.
Mano dukra neturi ryškių sutrikimų, bet tikrai skiriasi nuo kitų – na ir ką, ar tai reiškia, kad ji negali eiti į kavines kartu arba žaidimų kambarius? Žinoma, kad gali!
Pagaliau kažkas pasakė
Ir čia aš esu asmeniškai labai dėkinga Katažinai ir Deivydui, kad jie, garsūs žmonės, galintys formuoti visuomenės nuomonę, pagaliau apie tai prakalbo!
Pagaliau kažkas pasakė, kad net stipriems ir įtakingiems žmonėms gimsta vaikai-autistai. Ir ne tik – būna, vaikai gimsta su kitokiais sutrikimais, bet ar reikia slėpti?
Ir taip, jie irgi nori gyventi, jie nori ledų, žaislų, pramogų. Jie tokie patys kaip ir kiti.
Ačiū šiai porai, kad pagaliau kalba apie tai, kas yra svarbu. Kaip stipriai mes išsilaisvintume, jei visi atvertume savo namus ir papasakotume apie tai, su kuo gyvename. Nebijokime kalbėti, nebeslėpkite po devyniais užraktais savo skausmų, nes pasidalintas skausmas ir rūpestis tampa raktu į kitų žmonių širdis.
Autorius: skaitytoja Rasa
Kuo didžiausios sėkmės Jums!
Autistai begalo talentingi žmonės, to ir linkiu Jūsų sūneliui!
