Avietės naudojamos ne tik maisto gaminimui, bet ir turi daug gydomųjų savybių. Vaistinei žaliavai avietės renkamos liepos–rugpjūčio mėnesį, giedrą dieną, nudžiūvus rasai.
Šviežios uogos turi daug vitaminų, malšina troškulį, gerina virškinimą. Laukinių krūmų avietės aromatingesnės ir geriau išsilaiko sudžiūvusios.
Avietės – puikus vaistas nuo peršalimo, todėl susirgus geriama aviečių arbata, 3–4 puodeliai per dieną. Ji skatina prakaito išsiskyrimą, mažina temperatūrą, skatina atsikosėjimą. Aviečių lapai gerai veikia nuo peršalimo, vartojami kartu su kitais vaistiniais augalais, tokiais kaip šalpusniai, liepų žiedai, čiobreliai. Uogose yra gausu vitaminų B1,B2,C.
Aviečių rūšys
Paprastoji avietė yra daugiametis krūmas, nors jų stiebai gyvuoja porą metų, kol duoda uogų. Gausiai augantys nauji stiebai keičia vieni kitus, taip vienoje vietoje augama daug metų. Paprastos miškinės avietės uogų duoda ant antruosius metus augančių stiebų, o išvestos remontantinės avietės – jau pirmaisiais metais, taip pat tie patys stiebai duoda ir antraisiais metais.
Tik didinant uogų kiekį ūkininkai išgeni nuderėjusius stiebus.Avietės dauginasi šaknų atžalomis, veisiamos sumedėjusiomis bei žaliomis šaknų atžalomis, gyvašakėmis ir krūmų dalijimu, o juodosios avietės – viršutiniais pumpurais. Veisimas šaknų atžalomis yra patogiausias. Geriausias atžalas ir daugiausiai jų leidžia 4–5 metų amžiaus krūmas.
Raudonoji avietė
Plačiai paplitusi ir dar žinoma kaip miškinė avietė. Auga miško kirtimuose, pamiškėse. Jos uogos smulkesnės nei kitų aviečių, bet jose daugiausiai vitaminų ir gydomųjų savybių.
Arkties avietė
Nėra labai populiarios, nes prisirpusios būna tarsi be skonio. Lengvai dauginasi, yra išvaizdžios, todėl jomis puošiami tortai.
Gervuoginė avietė
Dar vadinama juodąja aviete. Ji išplitusi Šiaurės Amerikoje. Labai panaši į gervuogę, tik savo savybėmis gervuogė ją gerokai lenkia. Be to, gervuogę auginti paprasčiau.
Katuogė
Katuogė dažnai sutinkama mūsų miškuose. Uogytės daug mažesnes, raudonos spalvos, ganėtinai saldžios, turi mažus kauliukus, iš kurių gaminami prieskoniai. Naudojamos desertams gardinti, uogienėms virti. Uogos prinoksta liepos–rugpjūčio mėnesį.
Purpurinė avietė
Uoga tamsiai purpurinės spalvos, veisiasi atžalomis ir viršutiniais pumpurais. Iš šios rūšies kilusios avietės turi atsparumą sausroms, pasižymi didesniu derlingumu, nors uogų skonis prastesnis.
Tekšė
Tai labai žemas augalas, kurio viršūnėje susiformuoja uoga. Auga pelkėse bei durpynuose. Prisirpsta avietėms būdingu metu. Uogos yra geltonos spalvos ir pasižymi rūgštumu.
Aviečių sodinimas
Avietėms reikia geros užuovėjos, geriausia sodinti šalia medžių ar vaismedžių. Drėgmės atžvilgiu avietės gana reiklios. Per drėgnų vietų avietės nepakenčia, kai drėgmės pernelyg daug, sustoja vystytis požeminiai stiebų bei šaknų pumpurai. Per sausose ir aukštose vietose avietės taip pat blogai vystosi ir dažnai išdega.
Avietės auginamos paprastu juostiniu būdu pagal ištemptą virvę, taip išlaikomas vagų lygumas. Sodinant atstumai tarp augalų gali būti ne didesni kaip 50 cm. Sodinant avietes sode, jų eilės daromos ne arčiau kaip 2,5–3 m nuo vaismedžių.Sodinamos lygioje vietoje be lysvių. Jei tose vietose linkęs kauptis vanduo, tuomet daromos lysvės, bet lengviau nusausinti dirvą.
Priešsėlis turi būti tokios kultūros, kurios dirvoje išnaikina piktžoles, pagerina žemės struktūrą ir joje palieka daug maisto medžiagų. Geriausiai tinka daugiametės varpinės ir ankštinės žolės. Dažniausiai avietynas ruošiamas buvusioje pievoje, todėl gerai sudirbus žemę, likus metams iki avietyno sodinimo galima pasodinti garstyčių, žirnių, pupų.
Tuomet suarti ir palikti pūdymui. Avietės reikalauja gana stipriai įtręštos dirvos, nes jos žymiai greičiau išsemia dirvą negu kitos uoginės kultūros. Todėl dirva tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Mėšlo arba komposto krečiama 60–100 tonų į hektarą. Jei avietynų plotas nėra didelis, galima tręšti pelenais ar specialiomis trąšomis.
Kad avietės prigytų ir teisingai vystytųsi reikalingas ir tinkamas sodinimo laikas,avietės sodinamos rudenį arba anksti pavasarį, dar prieš pumpurų išbrinkimą. Senoliai orientuodavosi pagal gamtos ženklus: kuomet varlės pradeda leisti kurkulus. Visa tai vyksta apie balandžio 12–13 dieną.
Rudenį avietes buvo stengiamasi pasodinti iki kaštonams pradedant gelsti. Tai – apie spalio 20d. Nelaiku pasodinus avietes, jos nespėja pasiruošti žiemai, lengviau suserga, o viršūnės nušąla.
Avietėms didelių atstumų nereikia, vienai nuo kitos užtenka 50 cm, o nuo kitų medžių – 2–3 metrai. Tarp eilių paliekami 2 metrai, taip bus patogu prieiti. Pasodinus avietes reikia gausiai palaistyti, vienam krūmeliui turi tekti apie kibiras vandens.Avietes galima ir mulčiuoti.
Priežiūra
Pagrindiniai darbai avietyne yra piktžolių naikinimas, tręšimas ir genėjimas. Pasodintas avietes prieš pumpurų brinkimą reikia nukirpti prie pat žemės. Jei tai vasarinės avietes, pirmaisiais metais patrumpinkite stiebus iki 20cm. Tuomet turėsite gausesnį derlių. Pagrindinis dirvos dirbimas prasideda rudenį, pasibaigus vegetacijos periodui. Tuomet šakėmis, kastuvu ar traktoriumi išariami 12–15 cm gylio tarpueiliai, o eilėse taip augalų dirva perkasama sodo šakėmis 8–10cm gilumu, vengiant pažeisti aviečių šaknis ir pumpurus prie stiebo.
Anksti pavasarį tarpueiliai purenami apie 10 cm gilumu, o eilėse tarp augalų dirva purenama apie 6cm gilumo įrankiais. Vasaros metu kovojama su piktžolėmis – jei avietės apauga žolėmis, jų krūmai būna žemesni, duoda mažiau uogų.
Laistymas, tręšimas ir genėjimas – vieni iš būtiniausių darbų. Laistyti jas rekomenduojama gausiai, bet rečiau – žemė neturėtų perdžiūti. Avietėms auginti tinka derlinga, vidutinio drėgnumo dirva.
Augalai geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje (pH 5,5–6). Pernelyg rūgšti dirva kalkinama likus porai metų iki augalų sodinimo. Šarminėse dirvose avietės auga prasčiau, sutrinka kai kurių maisto elementų, ypač geležies, pasisavinimas, prasideda lapų chlorozė.Prieš sodinant pageidautina tręšti organinėmis ar mineralinėmis trąšomis.
Aviečių šaknys yra paviršinės, išsidėsčiusios 30–60 cm spinduliu, gausiai leidžia ūglius. Juos rekomenduojama šalinti, viename krūme paliekant daugiausiai 12 sveikų ūglių.
Avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, jos yra vienos populiariausių. Remontantinės avietės dera du kartus per vasarą, uogas augina ir ant pirmųjų metų ūglių, ir ant antramečių. Tačiau jei norite turėti gausesnį uogų derlių, antramečius stiebus pašalinkite anksti pavasarį, kuomet žemė tik pradeda šilti. Remontantinės avietės praprastai dera rugpjūčio–spalio mėnesį.
Vasarinės avietės dera vieną kartą, brandindamos uogas ant antramečių stiebų. Subrandinus uogas, stiebai nudžiūsta ir užleidžia vietą pirmamečiams daigams. Atiderėjusius daigus vasaros pabaigoje reikia nupjauti. Nupjautus stiebus geriausia sudeginti, kad neplistų įvairios grybelinės ligos. Genėjant avietes svarbu stiebus nupjauti iki pat žemės, nes jei paliksite bent 2cm, iš jų pradės augti ūgliai, kurie tik naudos maisto medžiagas.
Vasaros pradžioje avietės tręšiamos kompostu arba skystu mėšlu. Puikiai tinka kompleksinės trąšos. Avietės tręšiamos ir pelenais.Aviečių augintojai rekomenduoja auginti veislę GlemAmple – ji bespyglė, vasarinė, vidutinio ankstyvumo. Derėti pradeda liepos pradžioje ir dera iki rugpjūčio vidurio, didžiausias derlius − liepos pradžioje.
Labai atsparios ligoms, puvimui. Krūmai užauga aukšti, stiebai – stiprūs. Taip pat gausiai auginamos avietės: Polana, Polka, GoldenQueen (geltonos).
Aviečių genėjimas
Anksti pavasarį išgenimos senos ir nudžiūvusios šakos. Jei avietyne yra daug prigijusių šakų, paliekame 7–9 gerai derančius ir išsivysčiusius stiebus. Stiebus, kuriuos ruošiatės genėti, kerpame prie pat žemės.Avietės jautriai reaguoja į vandens trūkumą, todėl per žydėjimą kartais palaistykite, taip turėsite gausesnį derlių.
Kai uogos pradeda formuotis ir nokti, liekite dažniau ir gausiau, bet nepalaikykite nuolat šlapios avietyno žemės.Taip pat svarbu pasodinus avietes nepalikti jų likimo valiai ir jas patręšti. Trąšos su kaliu labiau skatina derėjimą.
Ligos ir kenkėjai
Kekerinį puvinį, žievėplaišas, degulius sukelia grybai. Žydinčias avietes rekomenduojama 2–3 kartus, kas 12–14 dienų purkšti fungicidais.
Avietiniai žiedgraužiai – vabzdžiai, lapuose išgraužiantys skylutes, į žiedų užuomazgas dedantys kiaušinėlius. Padėjusios kiaušinėlius patelės apgraužia žiedkočius, kurie dažniausiai nukrenta. Žiedpumpurių fazėje ir nuskynus uogas, kol jauni vabalai maitinasi lapais, avietes patartina nupurkšti insekticidais.
Paprastieji avietinukai pavasarį maitinasi jaunais lapais, vėliau – žiedų kuokeliais ir piestelėmis. Lervos išsirita žiedpumpuriuose. Jos gadina besiskleidžiančius žiedus, vėliau vaisių užuomazgas, uogas. Kol žiedpumpuriai dar neišsiskleidę, ne vėliau kaip likus 5–6 dienoms iki žydėjimo, avietes reikia nupurkšti insekticidais.
Avietinių uodelių oranžinės lervos įsikuria jaunų aviečių stiebų žievės plyšiuose. Žaizdos paprastai nedidelės, bet per jas labai plinta grybinės ligos (ypač žievėplaiša) ir stiebai sudžiūsta. Prieš žydėjimą, kai atžalos pasiekia 20–30 cm aukštį, ir nuskynus uogas, avietes patartina nupurkšti insekticidais. Anksti pavasarį išpjaunami pažeisti stiebai. Purenami tarpueiliai.
Sausringais metais neprižiūrimuose avietynuose daug žalos padaro voratinklinės erkės. Patelės kiaušinėlius deda į jaunų lapų apačioje išaustus voratinklius. Ant lapų atsiranda smulkių, šviesiai geltonų taškų, kurie vėliau susilieja. Stipriai apniktų augalų lapai nudžiūsta pirma laiko. Patartina laiku ravėti ir retinti stiebus. Erkes naikina akaricidai.
Avietiniai amarai avietes apninka sausą vasarą. Jie platina virusines ligas ir siurbia sultis. Lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai išsikraipo. Šių kenkėjų užpultos avietės purškiamos insekticidais.
Elena Matiukaitė
