Nuo pavasario žmonos Almos Adamkienės netektį išgyvenantis Valdas Adamkus šiandien paklaustas, kaip šiuo metu gyvena, tv3.lt buvo atviras:
„Sveikata negaliu skųstis. Galiu tik aukščiausiam padėkoti, kad mane dar laiko tokiame lygyje. O dvasinis stovis...ką gi galiu pasakyti – sunku. Kažkaip reikia pergyventi tą laikotarpį, kuris mane gyvenime ištiko“.
Dar praėjusiais metais, minint 71-ąsias vestuvių metines, V. Adamkus džiaugėsi, kad su žmona nugyveno tokį gražų skaičių metų kartu. Tąkart jis sakė, kad didelės paslapties, kaip išpuoselėti tokius tvirtus santykius, nėra – reikia visai nedaug.
„Galvoju, kad geriems santykiams ir gražiam gyvenimui, kokį mes nugyvenome, reikia nedaug. Bet tai galima pasiekti tik tada, kai egzistuoja meilė vienas kitam, pagarbos jausmas ir vienas kito supratimas. Visa kita ateina savaime.
Manau, kad mes tikrai galime pasakyti, kad mes savo gyvenime tai pasiekėme“, – prieš metus naujienų portalui tv3.lt sakė V. Adamkus.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Tikriausiai niekas negalėtų paneigti, kad viena pavyzdingiausių ir gražiausių Lietuvos porų buvo galima įvardinti prezidentą Valdą Adamkų ir pirmąją šalies ponią Almą Adamkienę.
Kadenciją baigęs prezidentas niekada nepamiršdavo paminėti, kad Alma – nepaprasta moteris, kuri puikiai atliko savo pareigą Lietuvai. V. Adamkus prisipažįsta, jog juodu sujungė toks stiprus dvasinis ryšys, kurio nebūtų įmanoma suvaidinti.
Prezidentas savo gyvenimo istoriją yra papasakojęs Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Pasikalbėkim“, kai artėjo 70-osios jų vestuvių metinės.
Kadenciją baigęs prezidentas pasakojo, kad jiedu buvo tokie patys bendruomenės nariai kaip ir kiti, kurie iš visų jėgų stengiasi atlikti savo pareigas: „Kai dešimtį metų ėjau prezidento pareigas, man visada būdavo svarbiausia žmogaus gerovė ir valstybės saugumas. Šiuo principu vadovaudamasis ir tvarkiau savo gyvenimą, o Alma man buvo pati didžiausia pagalba. Kur ji tik bepasirodydavo, atstovaudavo Lietuvą tinkamai. Tai reiškia labai daug.“
Anot prezidento, jam ir pačiam neįtikėtina, kad septyniasdešimt vedybinių metų praėjo taip greitai. Taip pat priduria, kad tie metai buvo be galo laimingi, nors teko patirti ir sunkių dienų.
„Tiesą pasakius, Almą pažinojau septyniasdešimt penkerius metus. Susitikome gimnazijoje, kurią įkūrė išeivijos pedagogai, karo sugriautoje Vokietijoje. Aš į Vokietiją atvykau iš Kauno, o Alma iš Telšių. Pamačiau antro aukšto laiptais besileidžiančią merginą – geltonkasė, mėlynų akių, tikra lietuvaitė.
Atvirai pasakysiu, buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Na, širdyje kažkur kažkas sutvinksėjo. Pagalvojau, kad jeigu kada nors vesiu, tai bus tik tokia, kaip ji. Galima sakyti, kad tie septyniasdešimt metų yra tik jungiklis su septyniasdešimt penkiais“, – prisiminė pasaką primenančias susipažinimo akimirkas V. Adamkus.
Kuklios vestuvės
Baigus gimnaziją, visi išsiskirstė į skirtingus kampelius. V. Adamkus pradėjo studijuoti Miuncheno universitete, o Alma pasirinko kitą universitetą. Taip prabėgo penkeri metai, o paskui, jau išvykus gyventi į Ameriką, V. Adamkus nusprendė Almą susirasti.
„Aš gyvenau Čikagoje, o ji su tėvais Rakforde, kur irgi buvo nedidelė lietuvių kolonija. Rakfordas buvo tik už 160 kilometrų nuo Čikagos. Mus prisimindamas, susižinojau, kur ji gyvena, jau tada turėjau ir savo automobilį, tad nuvažiavau aplankyti jos šeimos. Savotiškai Almos ieškojau.
Na, o visa kita yra žinoma. Nuo tos dienos buvome kartu, Rakforde apsivedėm, paskui dar bandėme žiūrėti, kur Amerikoj įsikurti, bet galų gale persikėlėm atgal į Čikagą ir visus penkiasdešimt metų praleidome ten“, – apie pakerėjusią merginą pasakojo prezidentas.
V. Adamkus prisiminė, kad judviejų vestuvės buvo itin kuklios. Į nedidelę lietuvių parapijos bažnytėlę susirinko maža Rakfordo lietuvių kolonija. V. Adamkus sako, kad net ir juos sutuokęs kunigas buvo lietuvis: „Tas kunigas, kuris mus sutuokė, vis dar gyvas, įdomu tai, kad tuo metu jis buvo amerikiečių kariuomenės marinų kapelionas.
Na, mes su juo turėjome labai įdomų priešvestuvinį pasikalbėjimą, kadangi jis truputį tą amerikoniškumą spaudė, o aš kaip tik tvirtinau, kad lietuviškumas turi mumyse išlikti. Štai, sakau, jums labai geras pavyzdys, mudu kuriam naują, lietuvišką šeimą. Bet pokalbis buvo ne piktas, o tokioje labai gražioje, kultūringoje dvasioje.“
Neblėstanti meilė
Gyvendami Rakforde, jie abu dirbo fabrikuose, vėliau persikėlė į Čikagą, kur išsinuomojo nedidelį dviejų kambarių butą. Prezidentas neslepia, kad bedirbdamas fabrike davė sau žodį, jog visaip stengsis, kad nereikėtų dirbti tokio sunkaus ir varginančio darbo.
A. Adamkienė bendro gyvenimo pradžioje dirbo draudimo įmonėje, kurioje uždirbdavo vos 75 dolerius per savaitę. Prezidentas atskleidžia, kad būdavo labai sunku, daug ko sau leisti pora negalėjo. Buvusios pirmosios poros buvo pažymėtas ir sunkiais, ir itin gražiais momentais, tačiau niekas neišgąsdino – jų santykių stiprumo galėtų pavydėti ne vienas.
Tad paklaustas, kaip sugebėjo išlikti kartu tokiais sunkiais gyvenimo momentais, prezidentas atsako, kad yra tik vienas galimas atsakymas – meilė: „Tikra, besąlygiška meilė, kuri išlaiko žmones sunkiose situacijose. Manau, kad mes esame geriausias to įrodymas, nes tas, kas prasidėjo toje gimnazijoje, kurioje susitikom, ir tęsėsi iki dabar.
Pasakysiu viešai ir neslėpdamas, kaip Almą mylėjau, taip ją ir myliu. Žinoma, mūsų gyvenimas turėjo įvairius etapus: buvo geriau, buvo blogiau. Sunkiai praėjome, kai kuriuos laikotarpius, bet tvirtumas, užsispyrimas bei noras kurtis geresnį gyvenimą davė savo rezultatus.“
