Tinklalaidėje „Welcome to Lithuania“, kurią veda Collette Dunhill, krivė atskleidė, ką galvoja apie Heloviną švenčiantį jaunimą, prabilo apie Vėlinių reikšmę bei papasakojo, kodėl į kapines važiuoja su lauktuvėmis.
Į Heloviną žiūri skeptiškai
Iki šių dienų išlikę romuviečiai prieš didžiąsias šventes susiburia, pamini mirusiuosius. „Vėlinės – labai svarbus laikotarpis. Tai susikaupimo, rimties metas, todėl mūsų nuomonė apie Heloviną yra labai skeptiška.
Nuo senų laikų mes turime tradiciją, kuri yra išlikusi: važiuojame aplankyti kapų su ugnele rankose, tai yra senas paprotys, gyvas iki šių dienų“, – aiškina vyriausioji Lietuvos krivė.
Tinklalaidės vedėjai paprašius pasidalinti, kaip turėtų būti minimos Vėlinės pagal senąsias tradicijas, krivė atkreipė dėmesį į šias detales, rašoma pranešime spaudai.
„Vėlinės yra ta diena, kai mes visi vykstame ant kapų pas savo artimuosius, todėl mes su savo bendruomene susitinkame šiek tiek anksčiau nei prieš oficialią datą.
Važiuojame ant kapų pas mirusius bendruomenės narius, paliekame uždegtas žvakutes, nuvežame maisto. Tai yra senas mūsų paprotys, kurį perėmė stačiatikiai.
Rengiame apeigas ant pilkapių. Kiekvienais metais vykstame į Švenčionėlius. Ten yra mūsų vadinamasis Romuvos kaimas. Rengiame paminėjimą, degame žvakutes, giedame Vėlinių giesmes.“
Pas mirusius – su lauktuvėmis
Ji sako, kad Vėlinių laikotarpis nėra tik viena diena. Nuo senų laikų jos apimdavo gerokai ilgesnį laikotarpį: „Tai buvo net ir mėnuo, kai žmonės keliaudavo su lauktuvėmis pas mirusius artimuosius.“
Paprašius pasidalinti, kodėl kai kurie žmonės vis dar bijo vėlių, krivė šypsosi sakydama, kad jų bijoti nereikia, bet nerekomenduojama ir trikdyti ramybės: „Manyčiau, kad jas reikia mylėti.
Pagal mūsų tikėjimą, vėlės sėdi ant debesėlio, žiūri į tave. Kiek mes prisiminsime mirusiuosius, tiek jie ir bus su mumis.“
Vis tik krivė pritaria tinklalaidės vedėjos Collettės išsakytai minčiai, kad naktimis nevalia važiuoti į kapines, nes vėlės turi ilsėtis.
Prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo
Iki šio baltiškas apeigas organizuojanti ir jose dalyvaujanti vyriausioji Lietuvos krivė Inija Trinkūnienė sako, kad šis jos pasirinkimas gyvenime atsirado studijų metais, kai susipažino su kolegomis, bičiuliais, kurie šventė senąsias šventes.
„Pamenu, kai mano pažįstamas studentas man pasiūlė vietoje važiavimo į kolūkį vykti į ekspediciją su folkloru, rinkti ir užrašinėti senąsias dainas, medžiagą iš likusių gyventojų.
Tada labai apsidžiaugiau, nes važiuoti į kolūkius aš nenorėjau. Tai man pasirodė daug įdomiau negu darbai ūkyje.
Žavėjo ir tai, kad folklorinis etnografinis judėjimas efektingai ir sparčiai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo“, – prisimena krivė.
Visą laidą klausykite čia:
o mirusiuosius normalūs žmonės visada myli ir gerbia,ir puošia kapus...nes tai vieta,kur jie dar yra .mūsų kūnas ir kraujas
