„Gal ir amžinai būčiau miegojęs, jeigu ne beldimas į duris“, – pasakojo iš gaisro išgelbėtas Kazimieras.
Pilkus dūmus pamatė iš toli
Lemtingąją liepos 23 dieną Tomas buvo budėjime. Jis pasakoja, kad ši diena visiškai nesiskyrė nuo visų kitų jo darbo dienų: jis atvyko į budėjimą, pasiėmė automobilį ir vyko į vieną po kito gautų iškvietimų adresus.
„Pamenu, kad tada turėjome moterį, ištiktą miokardo infarkto. Ją pavyko pristatyti į Kauno reanimaciją. Grįžtant iš ten dar sustojau automobilių plovykloje po darbo.
Pamenu, kad tada buvo šviesus rytas, nebuvo pastatų. Bet tada pamačiau pilkus debesis. Kadangi pats dirbau ugniagesiu, tai pirmoji mintis buvo: „Dūmai“.
Dūmų kiekis buvo toks, kad supratau, jog tikrai ne šiukšlinė ar konteineris užsidegęs. Tad įsukau į vieną Garliavos gatvelę, iš jos į kitą, link gaisro židinio. Likus 50 metrų iki gaisro vietos, jau matėsi atvira liepsna degantis namas“, – apie įvykį pasakojo Tomas.
Tuomet viskas vyko žaibiškai. Paramedikas nieko nelaukdamas paskambino numeriu 112, o jo kolegė iškart radijo ryšio būdu perdavė informaciją dispečerinei apie gaisrą ir įvykio vietą.
„Tuo metu buvo apie 05.00 valanda ryto, tad nusprendžiau įjungti greitosios pagalbos garsinį žiburėlį, nes buvo lengvas vėjelis, o pastatų šalia ne vienas. Įjungęs garso signalą, peršokau tvorą ir nubėgau prie namo.
Iš pradžių beldžiau į duris gražiai, niekas neatidarė, tada padaužiau ranka, koja. Irgi niekas neatidarė. Apsidairiau aplink ir pamačiau, kad yra keletas akmenų. Galvojau, kad mesiu akmenį į langą ir bandysiu per langą ropštis, bet tuo metu pastebėjau, kad kažkas prie durų ir duris atidarė vyriškis“, – pasakojo Tomas.
Buvo prižadinti iš miego
Tomui duris atidarė Kazimieras, kuris prikeltas iš miegų dar sunkiai orientavosi aplinkoje. Kazimieras pasakoja, kad lemtingą naktį buvo prabudęs, tačiau vėliau vėl užsnūdo.
„Aš tada buvau prabudęs 03.00 valandą nakties ir beveik pusantros valandos nemiegojau. Maniau, kad jau tikrai nebeužmigsiu. O užmigau, matyt, tada, kai jau namas degė. Tai gal ir amžinai būčiau miegojęs, jeigu ne beldimas į duris.
Greitoji važiavo su įjungtu signalu, išgirdo kaimynai, prišoko prie langų ir tada pamatė, kad dega mūsų namas. Jeigu ne tas vaikinas Tomas, tai neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę. Visur buvo pilna dūmų, visur buvo aprūkę, tai būtų to ir pakakę“, – tą ankstyvą rytą prisiminė iš gaisro išgelbėtas Kazimieras.
Tomas pasakojo, kad Kazimieras tuo metu nesuprato, kodėl Tomas stovi prie namų durų, klausė jo, kas nutiko: „Jis, žmogus, pakeltas iš miegų, nesuprato, kas vyksta. Pasakiau, kad eitų į lauką, nes dega namas. Vyras įsitraukė atgal į namą, o aš paskui jį. Paklausiau, ar name yra dar žmonių.
Tuo metu pačiame name jau buvo dūmų, aukšta temperatūra. Įėjęs į kambarį aš radau moterį. Ji jau lipo iš lovos, rengėsi naktinius, bet visiškai nesiorientavo, nesuprato, kas vyksta.
Aš jai pakartojau, kad dega, pasakiau, kad pasiimtų svarbiausius dokumentus ir bėgtų iš namo. Ji pradėjo ieškoti dokumentų, aš juos paėmiau iš jos. Norėjau paimti jai už rankos, nes buvo laikas bėgti iš namo, bet moteris nusprendė iš miegamojo pereiti į virtuvę.
Gal ji kažko ieškojo, nes atidarė virtuvės duris, per jas – dar kitas duris, o ten jau pasirodė atvira liepsna. Teko moterį jėga išnešti iš patalpos, ji nelabai norėjo eiti į lauką, nes kiekvienas žmogus saugo savo turtą. Teko šiek tiek pikčiau su moterimi elgtis, nes ji nesuprato, kaip pavojinga ten būti“, – svarbiomis akimirkomis dalijosi Tomas.
Skubiai suteikta pagalba
Kazimieras pasakojo, kad kai Tomas išvedė žmoną iš degančio pastato, ji buvo labai pasimetusi. Dėl to moteris greitai buvo nuvesta iki greitosios pagalbos automobilio.
„Žmona buvo pasimetusi, kai jau išėjome į lauką, ji vis norėjo pulti į namą. Tomas neleido, vis stabdė, kad negalima. Tada ją nuvedė iki greitosios automobilio, jai suteikė pagalbą.
O aš tuo metu dalyvavau gaisre, jau kai apmalšino gaisrą, ir mane nusivedė iki greitosios pagalbos automobilio. Ten man davė deguonies ir vaistų ir dar pusvalandį užsiiminėjo su manimi. Sunku net pasakyti, kiek laiko stovėjo greitosios pagalbos automobilis. Atrodė, kad viena minutė tada truko amžinybę.
O gaisrininkai dirbo ilgai. Jie nuo 05.00 valandos dirbo iki 23.00-00.00 valandos. Net pamainos spėjo pasikeisti“, – stebėjosi Kazimieras.
Tomas gaisre buvo valandą laiko, iki tol, kol sutuoktiniams buvo suteikta pagalba ir ugniagesių vadas leido paramedikui su kolege išvykti.
„Alonderiai abu buvo ne tai, kad apsinuodiję dūmais, bet tikrai apsiuostę jų. Moterį ištempus į lauką, tuo metu atvažiavo kolegos iš gaisrinės, prasidėjo gaisro gesinimas, perdaviau informaciją, kad daugiau žmonių pastate nėra.
Tada mes su kolege vyrui teikėme deguonį ir tam tikrus vaistus, moteris šiek tiek nurimusi atsiprašė. Konflikto nebuvo, bet ji manęs klausė, ką aš name darau, ji buvo stresinėje būsenoje, tai taip ir baigėsi.
Dar pabudėjau valandą laiko, ugniagesių vadas mus paleido, nes nebebuvo pavojaus žmonėms. Tai su kolege Rūta grįžome į darbo vietą“, – kalbėjo paramedikas.
Po įvykio susitiko su Tomu
Po gaisro pusė sutuoktinių namo ir sandėlis buvo sudegę. Tačiau šeima džiaugiasi, kad nors nuostoliai ir buvo nemaži, tačiau jų gyvybės buvo išsaugotos ir tik pusei namo reikėjo remonto. Dėl to jie po mėnesio dar kartą susitiko su Tomu ir jam padėkojo.
„Po įvykio mes su Tomu matėmės vieną kartą. Mes nežinojome, kur jį rasti, paskui sužinojome. Nuvažiavome į greitosios pagalbos stotį padėkoti jam už išsaugotus namus ir mūsų gyvybes“, – šyptelėjo Kazimieras.
Tomui išgelbėtų sutuoktinių atvykimas tapo malonia staigmena. Jis pasakojo, kad buvo jau beveik pamiršęs įvykį, tačiau buvo malonu pamatyti išgelbėtą šeimą:
„Aš tada budėjau, kai tie žmonės atvažiavo padėkoti. Jau buvau kaip ir pamiršęs tą įvykį, bet jie atvažiavo, mes pasikalbėjome, jie nepamiršo. Dėl to ir buvo labai smagu.“
Tomas, paklaustas, kas jį paskatino nepravažiuoti pro šalį pamačius besiveržiančius dūmus ir sustoti padėti žmonėms, susimąstė. Tuomet atsakė, kad, nutikus nelaimei, labai norėtų, kad ir jam žmonės padėtų.
„Jeigu man nutiktų tokia nelaimė, aš labai norėčiau, kad ir man kažkas padėtų. Dėl to labai stengiuosi kiek įmanoma pagelbėti kitiems, jeigu tik galiu. Nesvarbu, koks tai įvykis: gaisras, autoįvykis ar kitokia nelaimė. Stengiuosi nelikti nuošalyje“, – baigė pokalbį paramedikas.
